Nuotraukose – vaizdo įrašo stop kadrai
Balandžio 2 d., Didįjį penktadienį, Kauno arkikatedroje prie altoriaus visiškoje tyloje atėjo ganytojų procesija, tik šį vakarą (vienintelį kartą per metus) ne aukoti Eucharistijos, bet pagerbti Aukos to, kuris didžiausia meile – „šventuoju kryžiumi atpirko pasaulį“. Ją po šių Kančios pamaldų arkikatedroje apmąstė ir jauni žmonės Kryžiaus kelyje.
Kristaus Kančios pamaldos
Pats pirmasis liturginis gestas prie altoriaus buvo pati nuolankiausia malda, pasak vyriausiojo arkikatedros ceremonijarijaus kunigo Artūro Kazlausko – susitapatinimas su Kristaus kančia, arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui parpuolus ant žemės priešais altorių.
Žodžio liturgijoje skaitoma Kančios istorija pagal Joną atvėrė kančios golgotą – nuo išdavystės ir Jėzaus suėmimo valandos prie Kedrono upelio iki palaidojimo kapo rūsyje. O lig tol buvo ilgas kelias su nuteisimu, patyčiomis, nukryžiavimu, mirtimi...
„Homilija šiandien nelabai reikalinga. Jėzaus kančios pasakojimas yra pati iškalbingiausia žinia, kad Jėzus myli mus ir visus nusidėjėlius ir už tai paaukojo savo gyvybę. „Jus aš draugais vadinu“ – tai pati brangiausia žinia šioje žemėje“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Savo homilijoje ganytojas pakvietė stabtelėti prie kelių Kančios istorijos epizodų. Judo išdavystė ir yda, kuri gali pražudyti... Petro išsigynimas ir baimė – ar ir mes nesame tų baimių pilni? Piloto teismas ir jo klausimas – kas yra tiesa? – kiekvienam egsiztencinis... 4 moterys ir 1 apaštalas prie Kryžiaus: kaip išstovėti po darbų, sprendimų kryžium?
„Atlikta – tai paskutinis Jėzaus žodis. Kareivis perduria ietimi Jėzui šoną, ir iš jo išteka vanduo ir kraujas. Šis vanduo – tai mūsų Krikštas. Kraujas – Eucharistija, kad turėtume jėgos stovėti tiesos ir gėrio pusėje“,– kalbėjo kardinolas Kančios pamaldose.
Į Visuotine maldą, apkabinančią visą pasaulį ir jo reikalus, šioje pandemijos negandoje buvo įtrauktas paguodos maldavimas sergantiems, stiprybės – gydantiems ir slaugantiems, o amžinojo atilsio Dieve – mirusiems.
Šių pamaldų centre buvo Šventojo Kryžiaus pagerbimas, kurį arkivyskupas Kęstutis pabučiavimu pagerbė už visus, pandemijos atskirtus brolius ir seseris Kristuje. „Tėve mūsų“ suvienijo visus – ir tuos, kurie buvo arkikatedroje, ir tuos, kurie dalyvavo per nuotolį (iš arkikatedros arkivyskupijos kanalais transliuojamos visos Velykų tridienio pamaldos). Pamaldų rinkliava buvo skiriama misijoms Šventojoje Žemėje.
Kryžiaus kelio apmąstymas
Tik per nuotolį jau antrus metus galima apmąstyti Kryžiaus kelią, kurio procesijoje Kauno gatvėmis kasmet eidavo tūkstančiai žmonių ir pasiekdavo arkikatedrą vėlyvą Didžiojo penktadienio vakarą visiškai ją pripildydami.
Šiemet dėl karantino irgi neišėjus į gatves, Kryžiaus kelias (be procesijos) kartu su arkivyskupu Kęstučiu buvo apmąstomas arkikatedroje gyvai ir kviečiant įsijungti per transliaciją. Jo mąstymus parengė ir skaitė jauni žmonės, o maldai naudoti kardinolo Angelo Comastri tekstai.
„Patyrėme Viešpaties kelionę, stotis, kurios yra ir mūsų gyvenimo stotys“, – sakė pabaigoje arkivyskupas Kęstutis, atkreipdamas dėmesį, jog iš šio Jėzaus kelio semiamės malonės ir tvirtumo – keltis ir eiti.
Ganytojas dėkojo ypač jauniems žmonėms, kurie pasidalijo jautriais savo mąstymais, ir visiems suteikė palaiminimą arkikatedroje saugoma Šventojo kryžiaus relikvija.