Nuotraukos – Rimos Valinčiūtės-Varnės (II, III), Informacijos tarnybos (I)
Kauno katedros paskelbimo bazilika 100-mečiui istorinę apžvalgą apie to meto aplinkybes ir reikšmę parengė ir dalijasi dr. Vaida KAMUNTAVIČIENĖ (VDU). Nuoširdžiai dėkojame!
1921 m. balandžio 26 d. popiežius Benediktas XV paskelbė tuometinę Žemaičių (Kauno) Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą mažąja bazilika. Šį titulą gauna tik išskirtinės bažnyčios, kurias popiežius pripažįsta esant ypatingos reikšmės, didelių nuopelnų, istoriškai reikšmingas, esančias garsiuose piligrimystės centruose. Šventovės turėjo būti atitinkamo dydžio, branginamos tikinčiųjų, turėti geras ateities perspektyvas. Kauno katedra buvo pirmoji Lietuvos bažnyčia, gavusi tokį garbingą titulą. Šiuo metu Lietuvoje jau yra 8 mažosios bazilikos, pasaulyje jų beveik 2000.
Sumanymas paskelbti Žemaičių (Kauno) katedrą mažąja bazilika kilo Žemaičių kapitulos narių tarpe. Tuo metu ją sudarė prelatai Jonas Maculevičius (Maironis), Pranciškus Pacevičius, Juozapas Skvireckas, Aleksas Dambrauskas (Jakštas), Paulius Januševičius, Konstantinas Olšauskis, bei kanauninkai Kazimieras Steponas Šaulys, Kazimieras Paltarokas ir Antanas Alekna, iškilūs dvasininkai, iš kurių kilo du Lietuvos vyskupai. 1921 m. sukako 500 metų, kuomet popiežius Martynas V 1421 m. rugsėjo 11 d. bule „Mirabilis Deus“ patvirtino Žemaičių vyskupijos įkūrimą (1417 m. Žemaičių vyskupiją įkūrė Konstancos bažnytinis susirinkimas) ir pavaldumą Apaštalų Sostui. Ruošdamasi šiai sukakčiai, Žemaičių kapitula ragino tuometinį Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių kreiptis į popiežių dėl mažosios bazilikos titulo suteikimo.
Šv. Petro įpėdiniu Romoje tuo metu buvo Benediktas XV, istorikai pažymėjo jo skvarbų protą ir diplomatinius gebėjimus. Ne veltui į šį popiežių dar 1917 m. rudenį kreipėsi Lietuvių konferencijos primininkas Jonas Basanavičius, prašydamas palaiminimo kuriant Lietuvos valstybę. Glaudėjant ryšiams tarp Vatikano ir naujai sukurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos, 1919 m. Seinų kapitulos kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas tapo Lietuvos atstovu prie Apaštalų Sosto. Lietuva tuo metu neteko sostinės Vilniaus, Žemaičių (Kauno) katedra tapo svarbiausia visos tuometinės Lietuvos katalikų šventove.
Paprašyta Žemaičių vyskupo, Žemaičių kapitula, pirmininkaujant prelatui Jonui Mačiuliui (Maironiui), 1921 m. kovo 22 d. suformulavo 7 argumentus, kodėl popiežius turėtų Žemaičių katedrai suteikti mažosios bazilikos titulą. (1) Svarbiausiu motyvu nurodytas 500 m. Žemaitijos krikšto jubiliejus. Ypač svarbūs buvo du istoriniai argumentai – Lietuvos Katalikų bažnyčios (2) nuopelnai kovojant su Reformacija ir (3) atsilaikant prieš stačiatikybę, sklidusią iš Rusijos, ypač jos okupacijos metais. (4) Ketvirtuoju argumentu nurodytas žemaičių prisirišimas prie Katalikų bažnyčios, dėl kurio atsirado terminas „Šventoji Žemaitija“. (5) Kaip penktą argumentą popiežiui kapitula paminėjo Žemaitijoje iškilusias „brangias ir puikias naujas bažnyčias“, t. y. tikinčiųjų rūpestį parapinėmis bažnyčiomis. (6) Be to, Žemaičių (Kauno) katedra tuo metu buvo didžiausia bažnyčia visoje Lietuvoje. (7) Septintasis argumentas skelbė, kad „Žemaičių vyskupijos žmonės labai prisirišę prie Apaštalų Sosto“.
Gavęs tokius argumentus, Žemaičių vyskupas P. Karevičius pavedė kurijos kancleriui kanauninkui K. S. Šauliui parengti supliką popiežiui, kas ir buvo padaryta 1921 m. balandžio 2 d. Joje buvo prašoma tikintiesiems suteikti atlaidus, o Žemaitijos katedrai – mažosios bazilikos titulą.
Toliau darbo ėmėsi Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto J. Narjauskas. Su šia Žemaičių vyskupo suplika jis apsilankė pas popiežių, kur buvo sutiktas labai palankiai. Benediktas XV iš karto sutiko patenkinti Žemaičių vyskupo prašymą. Matyt, tai lėmė bendras popiežiaus palankus nusiteikimas Lietuvos tikinčiųjų atžvilgiu ir Žemaičių katedros atitikimas Apaštalų Sosto nustatytiems reikalavimams bažnyčioms, siekiančioms tapti mažosiomis bazilikomis.
Taigi, 1921 m. balandžio 26 d. popiežius tuometinę Žemaičių (Kauno) katedrą paskelbė mažąja bazilika, taip pagerbdamas 500 metų šventusią vyskupiją. Bulėje pažymėta, kad šią šventovę įsteigė Vytautas Didysis, pastatyta gotikos stiliumi, o didybe pralenkė visas krašto bažnyčias. Popiežius atkreipė dėmesį į XVII a. vidurio karus, kurių metu šventovė buvo apiplėšta, ir 1732 m. gaisrą, kurio metu ji taip pat smarkiai nukentėjo. Popiežius įvertino katedros kaip svarbaus nekropolio funkcijas, prisiminė katedros rūsiuose besiilsėjusius Žemaičių vyskupus Motiejų Valančių, Mečislovą Paliulionį ir administratorių Gasparą Cirtautą.
Kitą dieną, 1921 m. balandžio 27 d., popiežius Benediktas XV paskelbė kitą bulę, kuria Žemaitijos tikintiesiems suteikė visuotinus atlaidus. Sąlyga jiems išpildyti – trijų mėnesių laikotarpiu nuo rugsėjo 11 d. iki gruodžio 11 d. aplankyti bet kurią Žemaičių vyskupijos bažnyčią, atlikti Išpažintį, atgailą, priimti Komuniją ir pasimelsti popiežiaus intencijomis už krikščioniškų šalių santarvę, klaidatikybių nykimą, nusidėjėlių atsivertimą ir Bažnyčios klestėjimą.
Šių bulių parūpinimas ir persiuntimas kainavo beveik 2000 itališkų lirų (atlaidų privilegija suteikta nemokamai, tačiau už mažosios bazilikos raštą teko mokėti). Bulėms pasiekus Lietuvą, iškilo kitas uždavinys – pasiruošti rugsėjo 11 dienos iškilmėms, kurių metu katedroje ruoštasi iškilmingai perskaityti popiežiaus bules, suteikti atlaidus ir atšvęsti Žemaičių vyskupijos 500 m. jubiliejų.
Žemaičių kapitula tuo metu kontaktavo su J. Narjausku, tikslindamasi, kaip geriau pasiruošti iškilmėms. Svarbiausias rūpestis buvo įsigyti mažosios bazilikos insignijas – conopaeum (dar vadinamas ombrellone, skėčio formos baldakimas) ir tintinnabulum (varpelis). Šios insignijos, liudijančios apie ypatingą šventovės statusą, paprastai išstatomos presbiterijoje, nešamos iškilmingų procesijų metu. Buvo norima jas įsigyti Romoje, kur jos kainavo apie 6000 lirų. Tačiau dėl laiko trūkumo J. Narjauskas patarė jas pasigaminti Kaune. Rimos Valinčiūtės-Varnės tyrimo duomenimis, meistras Aleksandravičius sukūrė varpelį, o bažnytinių rūbų dirbtuvė pasiuvo ombrellone. Ir šiandien šios insignijos puošia Kauno katedrą.
Jubiliejaus paminėjimui iš Lietuvos ūkio banko direktoriaus Jono Vailokaičio buvo gauta 10 000 auksinų auka. Buvo sudarytas Žemaičių vyskupijos 500 metų sukakties rengimo komitetas, sprendęs praktinius iškilmių klausimus. Žemaičių kurijai buvo svarbu, kad iškilmėse dalyvautų nuo Lietuvos atskirtų lietuvių gyvenamų Seinų ir Vilniaus vyskupijų, Rygos arkivyskupijos atstovai. Iškilmėse Kauno katedroje kviesti dalyvauti visi Kauno katalikai, o į iškilmingus pietus numatyta pakviesti vyskupus, kapitulos narius, garbės kanauninkus, dekanus, katedros vikarus, kunigų seminarijos profesorius, valdžios, politinių partijų, katalikiškų organizacijų, kariuomenės atstovus, užsienio šalių diplomatus (Vokietijos, Danijos, Estijos, JAV, Suomijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Latvijos, Nyderlandų, Rusijos, Gudijos – tų šalių, kurių atstovai rezidavo Kaune, taip pat Raudonojo Kryžiaus, Tautų Sąjungos atstovus) ir kitus garbingus svečius (pvz., buvusį prezidentą Antaną Smetoną), iš viso sudarytas virš 150 kviestinių asmenų sąrašas.
Iškilmių išvakarėse ir iškilmių dieną pasipylė įvairių institucijų ir asmenų sveikinimai Žemaičių vyskupui ir kurijai vyskupijos jubiliejaus bei katedros paskelbimo mažąja bazilika proga. Sveikinimus siuntė užsienio šalių ir religinių institucijų atstovai, negalėję tiesiogiai dalyvauti šventėje, pavyzdžiui, tuometinės antisovietinės Gudijos tautinės respublikos tarybos prezidentas Piotra Krečeŭski, Rygos Sopulingosios Marijos bažnyčios klebonas Jonas Valavičius ir kt. Lietuvos ministras pirmininkas Kazys Grinius Žemaičių vyskupui parašė negalėsiąs dalyvauti iškilmėse, nes tądien ankstesniu pasižadėjimo turėjo būti Lazdijuose, tačiau ministrų kabinetą pavedė atstovauti švietimo ministrui Kaziui Bizauskui.
Žemaičių kapitula numatė, kad pagrindines iškilmių šv. Mišias (Sumą) aukos Seinų vyskupas Antanas Karosas, pamokslą lietuviškai sakys Vilniaus vyskupas (šiuo metu palaimintasis) Jurgis Matulatis, lenkiškai – Rietavo dekanas Julius Maciejauskas. Pamoksle numatyta akcentuoti Žemaitijos istoriją, pagerbti Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio nuopelnus atgaivinant katalikybę protestantizmo išplitimo metais, vyskupų M. Valančiaus bei M. Paliulionio nuopelnus kovojant prieš stačiatikybę. Prieš Sumą turėjo būti iškilmingai perskaitytos abi popiežiaus bulės.
Kadangi visiems tuometinės Žemaičių vyskupijos tikintiesiems nebuvo įmanoma susirinkti į Kauną į šias iškilmes, 1921 m. rugpjūčio mėnesį išleistame Žemaičių vyskupijos laikraštyje „Žemaičių vyskupijos kronika“ buvo paskelbtos ne tik abi popiežiaus Benedikto XV bulės, bet ir Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus aplinkraščiai vyskupijos dvasininkams. Oficialiai paskelbta, kad kiekvienas Žemaičių vyskupijos tikintysis, nuo rugsėjo 11 d. iki gruodžio 11 d. aplankęs bet kurią vyskupijos bažnyčią, atlikęs Išpažintį, priėmęs Komuniją ir pasimeldęs popiežiaus intencijomis, gaus vienkartinius visuotinus atlaidus.
Rugsėjo 11 d. kunigai visose Žemaičių vyskupijos bažnyčiose per Sumą vietoje pamokslo iš sakyklų turėjo perskaityti vyskupo parengtą aplinkraštį, kuriame buvo daug dėmesio skirta Žemaičių vyskupijos istorijai, kaip žadinančiai tautinį bei religinį patriotizmą, numatyti praktiniai veiksmai, kaip stiprinti tikėjimą. Nurodyta kiekvienoje parapijoje steigti Krikščioniškojo mokslo ir Švč. Sakramento brolijas, tikintiesiems patarta atidžiai bažnyčiose klausyti Dievo Žodžio, pamokyti nemokančius tikėjimo, ypač vargdienius ir jų vaikus, steigti ir palaikyti katalikiškas mokyklas, padėti išlaikyti kunigų seminariją, platinti katalikiškas knygas ir laikraščius. Vyskupas ragino tikinčiuosius ugdyti dorybes, o jaunimui linkėjo ištvermės. Taigi, pasinaudojant popiežiaus dėmesiu Lietuvai, buvo numatyta ir paskelbta tolimesnė tikinčiųjų ugdymo programa. Popiežiaus Benedikto XV bulė apie mažosios bazilikos titulo suteikimą Žemaičių (Kauno) katedrai buvo išspausdinta tuometinėje Lietuvos spaudoje – 1921 m. rugsėjo 13 d. „Laisvėje“, o rugsėjo 14 d. – „Lietuvoje“, pirmuosiuose šių numerių puslapiuose.
Apibendrinant, Kauno Šv. Petro ir Pauliaus katedros paskelbimas mažąja bazilika buvo popiežiaus Benedikto XV dėmesys jaunai Lietuvos valstybei ir jos pagrindinei tuometinei šventovei Žemaičių (Kauno) katedrai. Šiuo iš pažiūros vien religiniu gestu popiežius išreiškė palaikymą Lietuvai komplikuotoje tarptautinėje situacijoje, bulėje primindamas svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, prisidėdamas prie istorinės atminties puoselėjimo. Mažosios bazilikos titulo suteikimas rodė, kad popiežius moraliai remia vietinius gyventojus. Žemaičių vyskupui P. Karevičiui šios iškilmės buvo gera proga priminti tikintiesiems Žemaičių vyskupijos istoriją, nubrėžti tolimesnes sielovados gaires. Katedros paskelbimą mažąja bazilika galima būtų laikyti įžanga į Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimą 1926 m. balandžio 4 d. ir Lietuvos konkordato su Apaštalų Sostu pasirašymą 1927 m. liepos 27 d.
Dr. Vaida Kamuntavičienė (VDU)
