Gegužės 8 d. antrasis šeštadienio pokalbis iš ciklo „Marija – didžioji piligrimė“ arkivyskupijos kanalais bei delfi.lt buvo transliuojamas iš arkivyskupijos kurijos, o saitą su Šiluva nutiesė daugeliui ne tik Lietuvoje pažįstamas ir brangus Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas. Jį išvysta apsilankantieji Šiluvos bazilikoje, o ir pati Dievo Motina, kaip priminė pokalbį su kunigu Artūru Kazlausku vedusi kurijos sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, 2008 metais, švenčiant apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų, yra keliavusi arčiau žmonių, kai buvo surengta šio atvaizdo piligrimystė Kauno arkivyskupijos parapijose bei kitose bendruomenėse.
Šiltas ir džiaugsmingas vakaro pokalbis tema „Odė džiaugsmui. Marija paklūsta įstatymui“ vyko tarp dviejų artimai su Šiluvos šventove susijusių žmonių, kurie daugybę metų dalyvauja organizuojant ir Šilinių atlaidus.
Apie džiaugsmą ir klusnumą kalbėta Marijos ir Juozapo piligrimysčių į Jeruzalę kontekste. Jie abu keliauja į gyventojų surašymą (apie kurį Šventajame Rašte kalba tik evangelistas Lukas), vėliau kasmet – į Jeruzalės šventyklą, kaip mini kiti evangelistai.
Pasak kunigo Artūro, jiedu keliauja paklusdami ir politiniams, ir religiniams įstatymams. Juozapas nepabijojo Marijos nėštumo, o Marija – savo galudienio situacijos. Jie abu keliauja – jauni, ryžtingi ir pasitikintys Dievu. Juozapas atsiskleidžia anaiptol ne kaip „antraeilis“, „tylusis“, bet kaip tas, kuris imasi iniciatyvos įgyvendinti sapnuose patirtus Dievo nurodymus. Juozapas rūpinasi ir Marija, ir gimsiančiu kūdikiu. Jis vėliau rūpinasi jų namais – pasak pašnekovo, perduodamas vaikui Jėzui patirtį, kaip „statyti namus“.
„To dėka ir dabar, kas priima Jėzų, žino, kaip statyti namus – dvasine, antropologine ir bet kokia kita prasme“, – sakė kunigas Artūras Kazlauskas.
Tačiau kaip vis dėlto dera tarpusavyje paklusnumas įstatymams ir džiaugsmas? Juk neretai, pasak pokalbio vedėjos Vaidos, Bažnyčia kaltinama, kad ji tik draudžianti, o ypač jauni žmonės neretai pastebi, jog žiūrint į tikinčiųjų veidus neatrodo, kad Jėzus būtų prisikėlęs.
„Marija džiaugsmą išgyveno iš klusnumo Tėvo valiai. Malonumas ir laimė turi didelę dozę egoizmo. O džiaugsmas yra tai, kas neturi egoizmo. Džiaugsmo negali išgyventi, jei esi įsižiūrėjęs į save. Didžioji mūsų nelaimė esu „aš“, – sakė kunigas Artūras, kalbėdamas apie Dievą, esantįjį džiaugsme be jokių egoizmo priemaišų, apie Marijos džiaugsmą, kuriam ji sąmoningai apsisprendžia.
Ko reikia, kad patirtume daugiau džiaugsmo? Kunigo Artūro patarimu, šiandien dar svarbiau, nei atlikti vakarinę sąžinės peržvalgą, yra susiskaičiuoti, ką Dievas padaro mūsų gyvenime, kas jame įvyko gražaus, kur Dievas prisilietė, antraip galim pasijusti apleisti, vieniši, siūbuojami gyvenimo, palikti be Dievo, nors Dievas tikrai veikia. Dievas ir negandas gali panaudoti mūsų gerovei. Tai yra mūsų viltis.
Pokalbis vyko Europos dienos išvakarėse, tad natūraliai iškėlė klausimą: kodėl Europos Sąjungos himnu buvo pasirinkta L. van Bethoveno Devintosios simfonijos paskutinė dalis, vadinama „Ode džiaugsmui“?
„Jame be žodžių kalbama apie brolybę. Jėzus pirmasis prabilo apie brolybę, pats tapdamas broliu“, – atkreipė dėmesį kunigas Artūras Kazlauskas, šia proga, be kita, pabrėždamas, jog Jėzų, sukūrusį visiškai naują – krikščioniškąją civilizaciją, mums dovanojo Marija.
Jaukus pokalbis, kuriame užduota ir daugiau klausimų, užbaigtas „Magnificat“ – Marijos džiaugsmo himnu, prasiveržusiu iš jos lūpų pašlovinant Dievą už malonę, kurios tapo pilna: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47).
Kitas šio ciklo pokalbis – gegužės 15-ąją, Tarptautinę šeimų dieną, tema „Vanduo ir vynas“. Dalyvauja Vijoleta Vitkauskienė, Lietuvos šeimos centro vadovė. Vyks transliacijos, labai laukiama ir klausytojų aktyvaus dalyvavimo.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
Pokalbio vaizdo įrašas
