Birželio 10 d. nuotoliniame susitikime paminėtos kunigo profesoriaus Jono Juraičio gimimo 95-osios metinės. Susitikimą rengė ir vedė buvęs jo studentas, bičiulis dr. Vygantas Malinauskas.
Kunigas Jonas Juraitis, pasitraukęs į Vakarus 1944 metais, didžiąją amžiaus dalį gyveno Šveicarijoje. Atkūrus Nepriklausomybę grįžo į Lietuvą ir čia dešimtmetį dirbo akademinį darbą Vytauto Didžiojo universitete (buvo Senato narys 1996–2000), Kunigų seminarijose, buvo žinomas ir savo labdaringa veikla (buvo įkūręs ir fondą Šveicarijoje lietuviams remti). 2003 metais buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.
Minėtame susitikime pristatyta „Pasaulio lietuvių centro“ išleista atsiminimų knyga apie kunigą Juraitį „Kunigas, mąstytojas, mokytojas“ (2020), o jos sudarytojai pasidalijo šiltais prisiminimais iš mielų bendravimo akimirkų su išskirtiniu žmogumi, tikrai vertu knygos.
„Jis pats buvo knyga“, – šitaip kunigą Joną Juraitį apibūdino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kuris sakė, jog šis išskirtinis žmogus „truputį buvo ne iš šio pasaulio“, pilnas gylio, turinio, todėl jį „atkoduoti“ׅ, apie jį kalbėti, jį prisiminti yra tiesiog malonumas. Arkivyskupas kunigą Juraitį sutiko dar savo studijų metais. Jis turėjęs mistiko bruožų, kalbėdavęs kitaip, giliai, jo mintis kai kada galėdavai geriau suprasti tik praėjus daugybei metų. Gyveno šiek tiek emeritišką, tačiau gilų ir labai laisvą vidinį gyvenimą. Arkivyskupas Kęstutis sakė atpažįstantis jame buvimo žmogumi laisvę – matantis žmogų valiūkiška šypsena, kuris tuo pat metu nešasi Dievo slėpinį. Būdamas kunigas, profesorius, akademikas, jis nebijojo būti savimi.
Joną Juraitį, gyvą Šveicarijos lietuvių bendruomenės atmintyje, pristatė ponia Jūratė Caspersen, kuri, beje, yra ir minėtos knygos leidimo iniciatyvos autorė, pavadinusi ją pandemijos meto įprasminimu.
Ilgus metus iki grįžimo į Lietuvą Jonas Juraitis buvo lietuvių bendruomenės kapelionas, žinomas savo autoritetu. Jo žodis būdavo lemiamas, nors jis niekada nebūdavo tarp vadovaujančiųjų. Daug ką pasako apie kunigą Juraitį jo, išeivio, drąsa ant savo namų svetimame krašte užsirašyti „lietuvio namas“, nors jis pats savo asmenybės niekada neafišavo. Pasak ponios Jūratės, labiausiai traukė jo buvimas tikram, nesumeluotam, nesuteptam, ir jis dėjo pastangas toks būti – teisingai būti, teisingai reflektuoti.
Kaip tiesos mylėtoją kunigą Joną prisiminė ir jo buvusi studentė Vaidilė Šumskienė, antroji minėtos knygos sudarytoja, kuri rūpinosi menine dalimi (be gausių fotografijų, knygoje rasime ir laiškų, paskaitų faksimiles). Ji atkreipė dėmesį, jog kunigas Juraitis tiesą norėdavo perteikti ir kitiems, tačiau ne kiekvienam vienodai, ieškodamas savito būdo, o kad žmogus atpažintų tiesą, kartais ir paprovokuodamas žodžiu ar veiksmu.
Apie kunigo Juraičio stilių ir dvasią pasidalijęs jo buvęs studentas Stanislovas Poniškaitis atkreipė dėmesį į profesoriaus jautrumą ir išrankumą žodžiui, jis pats savikritiškai taisydavo savo tekstus. Jam buvo svarbi ne tik žodžio kilmė ir prasmė, bet ir kartais tai, kas tuo žodžiu nutylima. Profesorius valė apnašas ir nuo teologijos žodyno. Įdomu, pavyzdžiui, jog pats kaip įmanydamas vengė žodžio „meilė“, nemėgdamas jo nunešiojimo ypač pamoksluose.
Puoselėjama mintis kunigo profesoriaus Jono Juraičio dvasiniu rašytiniu palikimu dalytis ir toliau, juolab kad jo dalis tebėra likusi Šveicarijos bibliotekose, laikraščių skiltyse. Minėtą knygą galima įsigyti katalikiškuose knygynuose.
Susitikimo vaizdo įrašas
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
