Ar dar daug likę būdų, kaip visai dienai atitraukti paauglius nuo telefonų ar kompiuterių ekranų? Ir ar turi apie kalbėtis žmonės, kurių gimimo datos skiriasi kone šimtmečiu? Slaugos namuose „Addere Care“ Trakuose rugpjūčio 12 ir 19 d. praleidę Kauno jėzuitų gimnazijos ir Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos mokiniai įsitikino, kad toks bendravimas – tai didelis abipusis džiaugsmas.
Senolių lankymas slaugos namuose yra įtrauktas į Šv. Ignaco Lojolos kolegijos vykdomą vaikų vasaros stovyklą „Aš GALIU!“ Tai kūrybiška, mažinanti mokinių mokymosi praradimus, patirtus dėl COVID-19, stovykla, kurioje dalyvavo 5–8 klasių vaikai iš Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos ir Kauno Jėzuitų gimnazijos. Projektą vykdė Šv. Ignaco Lojolos kolegijos bendruomenės komanda. Projekto partneriai Slaugos namai „Addere Care“.
Vaikai sakė, kad nežinia, ar būtų kada išdrįsę tai padaryti patys. 11–15 metų moksleiviai prisipažino, kad truputį nerimavo, ar jiems pavyks rasti bendrą kalbą su senoliais. Tačiau nerimas kaipmat išgaravo, kai pamatė, kaip nušvito čia gyvenančių senolių akys pamačiusius vaikus. Po trumpos pažinties vaikai gavo užduotį – trumpam tapti žurnalistais ir paruošti straipsnį apie šių namų svečius. Svečiai – būtent toks yra šių švedišką slaugos praktiką taikančių namų gyventojų statusas. Po trumpo instruktažo, kaip atliekamas interviu, kaip kuriamos antraštės ir kas svarbiausia kalbantis su pašnekovu, vaikai noriai ėmėsi darbo.
Nuostaba ir džiugesys vaikų veiduose rodė, kad pašnekovų istorijos juos ne tik sudomino – jie rado ir bendrų, juos siejančių dalykų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad tiek vaikams, tiek ir senoliams gyvenime labai svarbu šeima, sutarimas su artimaisiais, bendravimas. Ir vaikai, ir senoliai mėgsta muziką bei gyvūnus.
Paklausti, kas senolius šiame gyvenimo etape labiausiai džiugina, kone visi akcentavo, kad išskirtinai svarbus dalykas jiems yra bendravimas. Artimieji, nuoširdus personalas, savanoriai ir juos aplankantys svečiai – tai tie maži, bet labai svarbūs malonumai, kurie praskaidrina dieną, nutraukia niūrias mintis dėl skaudančio ir silpstančio kūno.
Kaip sakė „Addere Care“ namuose besisvečiuojanti ponia Nijolė (86 m.), galimybė bendrauti su jaunais žmonėmis jai didžiulis malonumas. „Man – tai galimybė pasijusti XXI amžiaus žmogumi“, – sakė moteris. Visą gyvenimą medike dirbusi p. Nijolė dalijosi, kaip kartu su kolegomis dalyvavo projektuojant Santarų klinikas, o į jos vadovaujamą moderniai įrengtą Akušerijos skyrių vesdavo to meto aukštus svečius.
„Mano akys ir širdis džiaugiasi matant jaunus žmones. Bendravimas man labai daug reiškia. Visą gyvenimą maniau, kad svarbiausia – mokėti bendrauti su visais ir apie viską. Stengiausi suteikti žmogui malonumą, kad po susitikimo jis išeitų šypsodamasis.“ Beje, jaunatviškumu trykštanti p. Nijolė prisipažįsta, kad labai mėgsta muziką. O ypač – grupę „Queen“ ir būtent Fredžio Merkurio dainų ji paprašo vos įlipusi į sūnaus automobilį.
Čia gyvenanti ponia Vladislava (92 m.) sako neturinti savo šeimos ir vaikų, todėl ypač vertina galimybę bendrauti su jaunais žmonėmis „Addere Care“ namuose. Akordeonu jaunystėje daug grojusi ir muziką iki šiol ypač mėgstanti moteris atvirai vaikams pasakojo savo gyvenimo istoriją. Beje, moteris turėjo tvirtą nuomonę, kokia antrašte pavadintą straipsnį ji pati norėtų skaityti, o kokia jos nesudomintų. Atsisveikindama su p. Vladislava jaunimui linkėjo: „Gerai mokytis ir nepalikti Lietuvos.“
Savo gyvenimo istorija pasidalijęs ponas Leonas sako, kad visą gyvenimą buvo tarsi darbinis arklys. Su senele augęs vyras nuo 13 metų pradėjo dirbti, kad padėtų išgyventi tuometinei savo šeimai, kurioje buvo neįgalių asmenų. Kad ir kaip norėjo Leonas mokytis, bet apie mokslus galėjo tik svajoti. Vėliau vyras daug dirbo, kad galėtų pasirūpinti jau savo šeima ir išleisti savo vaikus į mokslus. Beje, šešerius metus mokykloje tėvų komiteto pirmininku buvęs vyras vaikų teiravosi, ar ir šiandien vaikai tiek aibių krečia.
Siuvėja buvusi ponia Janina (86 m.) vaikams sakė, kad jos vertybės – kuklumas ir nuoširdumas. Moteris savo vaikų turėti negalėjo, tačiau įsivaikino dukrą ir dėl to niekada nesigailėjusi. Nuoširdumu spinduliuojanti moteris sako, kad būdama siuvėja siūdavo ir tiems, kas išgalėdavo susimokėti, ir tiems, kam pinigų neužtekdavo. Džiaugdavosi, galėjusi kam nors padėti, nes gyvenime svarbiausia – gyventi santarvėje su savimi ir su kitais.
Tai tik keletas gyvenimo istorijų, kurias išgirdo su senoliais bendravę vaikai. Pasibaigus susitikimui gimnazistai dalijosi, kad bendravimas su senoliais jiems teikė džiaugsmo. Sudomino jų gyvenimo istorijos, kurios nebuvo rožėmis klotos, žavėjo senolių išmintis, nuoširdumas, kantrybė ir tai, su kokia meile jie bendrauja. Vaikai vienbalsiai nutarė, kad kol kas tai buvo prasmingiausia ir vertingiausia jų vasaros stovyklos diena.
Projektas finansuotas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-1195 „Dėl Stovyklų, skirtų mažinti mokinių mokymosi praradimus, patirtus dėl COVID-19, kurių programos būtų orientuotos į mokymąsi per įvairias neformaliojo vaikų švietimo veiklas, finansavimo“.
Birutės Rakauskienės informacija
