Nuotraukos – organizatorių
Rugsėjo 6 d. vyko Laisvos visuomenės instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto organizuota konferencija „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“. Konferencijoje įvairių sričių specialistai ir intelektualai išsakė savo įžvalgas, kad paskatintų tolesnes diskusijas visuomenėje, kai argumentų kalba judama tiesos pažinimo, sąmoningo apsisprendimo ir sutarimo link.
Prezidentas G. Nausėda: „Tauta ir valstybė yra stipri tiek, kiek stipri šeima“
Konferencijos dalyvius sveikino Prezidentas Gitanas Nausėda. Perduotu sveikinimu jis svarstė, kodėl šeimos instituciją vis dažniau bandoma pateikti ne kaip vertybę, kurią reikia visapusiškai stiprinti, o kaip problemą, iš kurios neva privalu išlaisvinti žmogų.
„Gindami valstybę žmonės pirmiausiai gina savo šeimas. Ir gindami šeimas gina valstybę. Kartais žiūrint į mūsų tautos, mūsų valstybės istoriją gali atrodyti, kad iki šiol išlikome tik dėl stebuklo. Ne, išlikome drąsiai kovojančių brolių ir sūnų, mylinčių motinų, rūpestingų tėvų, išmintingų ir kantrių senelių dėka. Nes net ir gūdžiausiais priespaudos metais šeimose buvo puoselėjama gimtoji kalba, perduodama meilės laisvei, Tėvynei ir savo artimui dvasia. Todėl tauta ir valstybė yra svarbi tiek, kiek stipri šeima“, – priminė Prezidentas G. Nausėda.
Pirmas žingsnis atveria duris tolesniems
Konferencijos globėjo Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo teigimu, sąvokų ir įstatymų keitimas gali nulemti visuomenėje ir valstybėje tokius ateities pasikeitimus, kurie šiuo metu sunkiai tikėtini.
„Žengiant pirmą žingsnį, atveriamos durys tolimesniems, nes jei šeimos santykius apibrėžiame emociniais ryšiais, tai gali teisiškai nuvesti labai netikėtais keliais. Turime galimybę peržvelgti kaitą, jau įvykusią kitose valstybėse, ir matyti, kur link tai veda ir gali vesti. Svarbu, kad kultūroms besikeičiant būtų aptarta ir įvardinta, kokios galimos tokios kaitos pasekmės“, – ragino arkivyskupas G. Grušas.
Lietuvių tautos ateitis didžia dalimi priklausys nuo pasirinktos šeimos sampratos
Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie krikščioniškojo paveldo įtaką Vakarų civilizacijai, valstybei, egzistencinę vaikų susilaukimo ir santuokos svarbą.
„Pirmiausia – tai vyro ir moters teisių apsauga primenant jų lygiavertiškumą prieš Dievą ir įstatymą. Tai vaikų apsauga užtikrinant jiems saugumą ir teisę augti dviejų tėvų aplinkoje. Pagaliau tai – visuomenės apsauga nuo neatsakingo naudojimosi lytiškumo dovana. Jei ši galia tvarkoma aistros, o ne atsakingo proto, tai šeimos yra griaunamos, vaikai traumuojami, valstybė turi perimti vienišų vaikų ir motinų globą, pagaliau – griaunama emocinė ir psichologinė sveikata, kuri taip reikalinga kūrybingam darbui, asmens ir visuomenės klestėjimui“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Keldamas svarbų klausimą, ar dar turime jėgų visuomenėje akumuliuoti energiją, užsidegimą ir gyvybiškai svarbią tautos išlikimui savęs dovanojimo kultūrą, Kauno arkivyskupas teigė, kad Lietuvos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime.
Arkivyskupas kvietė visas puses dialogui pasitelkiant argumentų jėgą, bet ne jėgos argumentą.
Atrodo, kad pasaulis tapo laisvas iki pamišimo
Politikos filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis kalbėjo apie partnerystės įstatymo svarstymų rodomą gilėjančią politinio liberalizmo krizę.
„Homoseksualai savo šeimos sampratą nori įtvirtinti su liberalios valstybės pagalba. Anksčiau liberalai reikalavo kuo mažiau valstybės, dabar jie netikėtai net santuokos, šeimos ir erotikos reikalus nori formuoti su valstybės pagalba. LGBT kaip pilietinė religija be dievo nori būti aukščiau katalikų religijos su Dievu“, – paradoksą aiškino prof. A. Jokubaitis. Jis pabrėžė, kad net dažnai šios diskusijos kitoje pusėje atsiduriantys katalikai (kurių šeimos samprata grindžiama santuokos kaip sakramento suvokimu) nereikalauja savo šeimos sampratos įtvirtinti įstatymais.
Profesoriaus taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą: „Remdamiesi valstybe liberalai nori įtvirtinti savo gero gyvenimo sampratą. Norėdama įtvirtinti homoseksualią šeimą valstybė priversta imtis piliečių minčių ir jausmų kontrolės. Todėl neapykantos kalbos įstatymo pasirodymas šalia partnerystės įstatymo nėra atsitiktinumas. Priešingai, tai du vienas kitą papildantys įstatymai.“
„Gali būti, kad prasideda naujas liberalios valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykių etapas. Šiuo požiūriu, partnerystės įstatymas yra ne tik šeimos, bet ir liberalizmo ateities klausimas“, – sakė filosofas.
Pakeitus įstatymus pasikeis ir visuomenės nuomonė?
Dr. Irena Eglė Laumenskaitė atkreipė dėmesį į valdančiųjų teiginius, esą priėmus partnerystės įstatymą visuomenės nuomonė taps vis palankesnė, o su naująja karta daugės pritariančių vienalyčių asmenų partnerystėms ir santuokoms. Jos teigimu, jau sovietmečiu tyrimai klausė žmonių, ar darbas jų gyvenime yra svarbus, ir žmonės atsakė teigiamai, nes to meto ideologija tą propagavo ir baudė vadinamuosius veltėdžius. Nors tuo tarpu darbas buvo masiškai imituojamas, palydint posakiu „jie vaidina, kad mums moka, mes vaidiname, kad dirbame“. Dabartinės apklausos Vakaruose, o ypač JAV, apie pritarimą partnerystėms po jų įteisinimo rodo, kad keičiantis valdžios požiūriui, keičiasi ir visuomenės nuomonės tendencijos. Giluminiai tyrimai rodo, kad dėl didėjančio individualizmo ir vartojimo nuostatų auga visuomenės apatija naujadarams: viešai sakoma tai, ko reikalauja įstatymai, o tikroji pozicija slepiama.
Sociologė aptarė ir naujausius Lietuvos apklausų rezultatus.
„Nuomonė klausimu, ar šeima galime laikyti tos pačios lyties partnerius, pastaraisiais metais išlieka stabili. Duomenys nekinta: vienalyčių asmenų partnerystei be dvejonės pritaria tik 10 proc. apklaustųjų [...] Didesnė visuomenės dalis homoseksualių porų nelaiko šeimomis, bet sutinka, kad reikia joms užtikrinti teisinę apsaugą. Tarp tų, kas šeimai priskirtų įvairias bendro gyvenimo formas, santykinai dažniau yra jaunimas iki 29 metų ir gaunantieji didesnes pajamas. Jaunimas yra labiausiai priklausomas nuo internete ir socialiniuose tinkluose vyraujančiu laikomo požiūrio, jo tarpe dažna bendresnė nuostata „kodėl gi ne?“ ir atspindi įsipareigojimų ir atsakomybės stoką. Tačiau jaunų žmonių patirtis pasikeičia jiems sukūrus šeimą, o ypač susilaukus vaikų“, – apklausų rezultatus aiškino I. E. Laumenskaitė.
Prigimtinės ir sugalvotos žmogaus teisės
Teisininkas dr. Vygantas Malinauskas aptarė prigimtinių žmogaus teisių savybes, teisių, pareigų ir laisvių santykį bei vis dažniau grupiniams interesams suteikiamą žmogaus teisių statusą, taip sukuriant dirbtines žmogaus teises.
„Tereikia savo grupės interesui suteikti žmogaus teisių statusą ir šis interesas pasidaro aukštesnis už demokratiją. Privačius įtakingų visuomenės grupių interesus pavertus žmogaus teisėmis visuomenė netenka galimybės jų kvestionuoti teismuose ar bandyti atmesti referendumo būdu. Tam, kad įtakingos interesų grupės interesams suteikti žmogaus ar konstitucinių teisių statusą, pakanka pateikti naują egzistuojančių Konstitucijos normų privalomą ir galutinį išaiškinimą pakeičiant, išplečiant Konstitucijos normų turinį arba „tarp eilučių“ atrandant naujas teises.“
Pasak V. Malinausko, toks Konstitucijos normų prasmės aiškinimas priderinant šių normų turinį prie ideologinių ar interesų grupių poreikių ne tik riboja demokratiją, bet ir kelia pavojų visuomenės narių laisvėms. Todėl, kad naujos teisės neišvengiamai lemia naujas visuomenės narių laisvės ribas. Valstybė, kurioje interesų grupės gali savo interesus paversti žmogaus ar konstitucinėmis teisėmis, neišvengiamai tampa mažiau laisva ir mažiau demokratine.
Religinė bendruomenė – už įstatymo ribų?
Konferencijoje kalbėjo ir dėl išsakyto Stambulo konvencijos traktavimo gausių visuomenės ir medijų reakcijų sulaukęs kunigas Algirdas Toliatas. Jis aptarė vadinamąją atšaukimų kultūrą (angl. Cancel culture) ir kitas šeimos sampratos keitimo pasekmes religijos ir sąžinės laisvėms.
A. Toliatas kalbėjo, jog Bažnyčia yra bendruomenė, kuri patyrė turbūt daugiausiai persekiojimų nuo pat savo gyvavimo pradžios. Pamirštama, kad tai iki dabar yra viena pažeidžiamiausių bendruomenių. O dabar, priimant partnerystės įstatymą, tuo pačiu religinė bendruomenė būtų pastatyta už įstatymo ribų (nors yra kitų kelių, kurie leistų nesupriešinti visuomenės).
„Labai tikėtina, jog priėmus įstatymus, kurie leis teigti, kad krikščionybė yra homofobiška, prasidės krikščionybės išstūmimas iš viešosios erdvės, jos marginalizavimas, o ilgainiui galbūt ir persekiojimas“, – svarstė A. Toliatas.
Jis ragino politikus ir visuomenę nelikti abejingais, gilintis į šias svarbias temas ir nebijoti.
Ateitimi besirūpinanti visuomenė rūpinasi vaikais
Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės, gydytojos doc. dr. Ramunės Jurkuvienės teigimu, po traumuojančios totalitarizmo patirties tik dabar pradedame grįžti prie prigimties ir tikrovės pripažinimo, o būtent prigimtis diktuoja, jog šeimoje prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesams. Vaikas yra pažeidžiamiausias, bet kartu svarbiausias šeimos narys. Vaikas yra ateities garantas ir mūsų kaip žmogaus ir kaip visuomenės išlikimas. Apie ateitį galvoja tokia visuomenė, kurioje valstybės institucijos padeda šeimai užtikrinti vaiko interesus. Paradoksalu, kad šiandien tenka įrodinėti, jog vaikui geriausia augti šeimoje.
Geriausias vaiko interesas, R. Jurkuvienės nuomone, yra akivaizdus – augti su skirtingų lyčių biologiniais tėvais. Tyrimai šiandien aiškiai rodo, kad motinos geriausiai atskiria vaikų emocijas ir jų raišką, o vaikai, augdami su biologine mama, geriausiai išsiugdo žmogiškus empatijos ir socialumo gebėjimus, pasitikėjimą savimi. Atitinkamai ir tėvai yra būtini saugumo jausmui, protingos rizikos ir pagarbos motinai gebėjimams ugdyti. Skirtingame amžiuje vaiko raidai svarbiausi tampa tai motinos, tai tėvo vaidmenys. Pasak R. Jurkuvienės, vaiko augimą su abiem biologiniais tėvais pavyksta užtikrinti ne visada, tačiau valstybė visada turi to siekti.
Santuoka yra vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma
Kalbėdamas apie šeimos konstitucinę sampratą ir partnerystės institutą teisininkas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis pabrėžė, kad Konstitucija šiandien praktiškai negalioja.
„Referendumo įstatymo nėra, parlamentas yra, bet svarbiausi sprendimai priimami vyriausybės, parlamentinė kontrolė neegzistuoja. Tačiau mes neturime kitos sutarties, kuria galėtume vadovautis. Konstitucija yra pagrindinė visuomenės sutartis, kuria galime remtis, ji yra balansas ir proporcingumas tarp pagrindinių visuomenės vertybių. Turime rasti šį balansą tarp visuomenės intereso ir individo laisvių, taip pat ir šeimos klausimu“, – Konstitucijos svarbą aiškino teisininkas.
„Konstitucija mato šeimą ir kaip vertybę iš savęs, ir kaip visuomenės pagrindą. Santuoka yra vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma ir kartu vienintelė sutarčių rūšis, kurią mini Konstitucija, ir tai puikiai rodo jos svarbą. Jeigu įstatyme šalia santuokos būtų numatytos ir kitos sutartys, pretenduojančios į šeimos atsiradimo pagrindus, mano manymu, tai galėtų neatitikti Konstitucijoje įtvirtinto „šeimos kaip visuomenės ir valstybės pagrindo“ principo ir kartu Konstitucijos keitimo mechanizmo. Konstitucijoje kitokių sutarčių, kurių pagrindu galėtų atsirasti šeimos santykiai, nėra ir jeigu tokia sutartis atsirastų eilinio įstatymo pagrindu, atsirastų ir disonansas su konstituciniu naratyvu“, – teigė Vaidotas Vaičaitis.
Susitarimas dėl bendro gyvenimo atliepia faktinę realybę
Advokatas doc. dr. Paulius Čerka kalbėjo, kad bendro gyvenimo faktas yra dabartinė realybė, tačiau egzistuojantis teisinis reguliavimas, palikdamas teismams taikyti tik bendruosius principus, taip gyvenantiems sukuria teisinį neapibrėžtumą, nenumatomumą ir nesaugumą. Pats bendro gyvenimo faktas negali būti sutapatintas su šeimos sukūrimu, nes gali būti sąlygotas ir kitų motyvų (pavyzdžiui, kartu gyvenantys studentai ar seserys).
P. Čerka atkreipė dėmesį į visuomenėje dažnai kylančią priešpriešą dėl partnerystės ir susitarimo dėl bendro gyvenimo, kai yra pritariama vienam ir prieštaraujama kitam iš jų. Pasak jo, šie reguliavimai vienas kitam neprieštarauja todėl, kad bendro gyvenimo susitarimas šeimos santykių nei kuria, nei užkerta jiems kelią.
„Susitarimas dėl bendro gyvenimo sukurtų didesnį apibrėžtumą ir saugumą asmenims, kurie dalinasi vienu namų ūkiu nepriklausomai nuo jų motyvų, o kartu neapribotų asmenų teisės į šeimą“, – teigė advokatas.
Laisvos visuomenės instituto informacija
