Tiesos ir Meilės Dvasia
Švęsdami Sekmines, mes prisimename regimą Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų. Ji neatpažįstamai pakeitė nuliūdusius, baimės ir abejonių apimtus Kristaus mokinius. Nuo dabar jie ne tik žinos savo misiją – nešti pasauliui nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, bet ir ją vykdys iki pat savo kankinystės. Ką tik gavę Šventąją Dvasią apaštalai kalba susirinkusiems žmonėms apie Jėzų Kristų, visi juos supranta ir pasikrikštija. Sekminių dieną gimsta Bažnyčia su trimis tūkstančiais pasikrikštijusių vyrų. Jie – tai pirmoji krikščionių bendruomenė. Sekminės – tai Bažnyčios gimtadienis.
Šventoji Dvasia ateina tarp žmonių kaip ramintoja, tiesos ir meilės nešėja. Ji neša pasauliui patį Jėzų Kristų. Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kaip angelas paskelbė Marijai žinią apie Dievo planą išgelbėti pasaulį ir kad ji yra kviečiama būti šio plano dalyve, bendradarbe. Marijai ištarus: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), ant jos nužengė Šventoji Dvasia ir ji tapo Jėzaus motina. Šventoji Dvasia per Mariją neša pasauliui Gelbėtoją. Kai mumyse išsilieja Šventoji Dvasia, mes taip pat tampame Jėzaus Kristaus nešėjais bei liudytojais.
Šventoji Dvasia žmogų prikelia iš dvasinės mirties. Prisikėlęs Jėzus pasirodė savo mokiniams ir kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią, kam nuodėmes atleisite, tiems bus atleistos.“ Nuo dabar Kristaus mokiniai ne tik skelbs Dievo gailestingumą, bet ir taps jo vykdytojais, nešėjais. Kas kartą, kai nusidėjęs žmogus išpažįsta nuodėmes ir išgirsta, kad jos atleistos, tai įvyksta ne kunigo, bet Šventosios Dvasios galia.
Švenčiant Sutaikinimo, arba Atgailos, sakramentą, Bažnyčioje nuolat vyksta prikėlimo iš mirties stebuklas. Kas iš mūsų nesame patyręs prisikėlimo džiaugsmo, kai po geros išpažinties pasijuntame tarsi nusimetę sunkiausią naštą, prisipildę jėgų kitaip gyventi ir nebedaryti nuodėmių.
Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, nes ji neša Dievo žodį. Mes turime Šventąjį Raštą – Dievo žodį, tiesa, užrašytą žmogaus rankomis, bet įkvėptą Šventosios Dvasios. Dabar toji pati Dvasia padeda mums suvokti, ką Šventasis Raštas mums sako, ir duoda jėgų tai įgyvendinti. Šventoji Dvasia skatina priimti Dievo žodį ir juo gyventi. Mes, būdami atviri tiesai, Dievo ieškome, bet jį priimti, juo įtikėti galime tik Šventosios Dvasios veikimu.
Šventoji Dvasia yra Meilės Dvasia, įkvepianti žmones atlikti didelių meilės darbų. Bažnyčioje yra daug tiesiog herojiškos meilės pavyzdžių. Štai į Kristų tikintys jauni žmonės važiuoja į skurstančius pasaulio kraštus kur nors Afrikoje ir tenai kelerius metus veltui tarnauja. Ar tokius dalykus galima įsivaizduoti be Šventosios Dvasios veikimo?
Per Sutvirtinimą gauta Šventoji Dvasia kiekviename iš mūsų gali sukurti mažą ir kartu didelį stebuklą – padėti gyventi taikoje ir vienybėje su visais Kristaus broliais ir seserimis. Tik turime leisti Šventajai Dvasiai veikti. Tam reikia aiškaus mūsų nusistatymo prieš blogį. Kol mąstome, kad nuodėmėje galime surasti džiaugsmą ar laimę, tol mumyse tūno didžiausia kliūtis veikti Šventajai Dvasiai.
Kad Šventoji Dvasia veiktų mumyse, turime atsiverti tikėjimui. Šventajame Rašte yra pasakyta: „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Ji paskatina žmogų atsiverti tikėjimui, bet žmogus turi atsiliepti. Šią dalį reikia padaryti mums patiems. Kad Dievas žengtų mūsų link, ir mums reikia žengti jo link.
Labiausiai juntame Šventosios Dvasios veikimą savo gyvenime, praktikuodami meilės darbus, mąstydami ne tik apie save, bet ir apie kitus. Mūsų išgyvenamas priešiškumas ar neapykanta ne tik atskiria mus nuo Dievo meilės, bet ir neleidžia veikti Šventajai Dvasiai. Dėl to turime nuolat budėti save tirdami.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
