Lapkričio 23 d., minint Negimusio kūdikio dieną, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje meldėmės už kūdikio netektį išgyvenančias šeimas. Oficialios statistikos duomenimis, 2020 m. Lietuvoje 82 kūdikiai gimė negyvi, o dėl savaiminių persileidimų ir abortų (dėl medicininių indikacijų ir moters sprendimu) pasaulio neišvydo 5570 kūdikių.
Švč. Sakramento adoracija, Rožinio malda, „Gailestingumo vainikėlis“, giesmės, žvakelių šviesa suvienijo visus į bendrystę.
„Nenustokite vilties ir drąsos susitaikyme. Dievas yra galingas, mylintis. Užslėptą skausmą, praradus kūdikius dėl įvairių priežasčių, nešiojasi labai daug žmonių. Uždegtos žvakutės tarsi atspindys ryšio su kūdikėliu, to ryšio atstatymas. Viešpats turi šviesą ir viltį net ir labai sunkiose situacijose, todėl labai svarbu jam atsiverti“, – sakė Eucharistijai vadovavęs bažnyčios rektorius kunigas teol. lic. Kęstutis Rugevičius.
Dėkojame liturgijoje dalyvavusiai Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų rektorato bendruomenei.
Patyrus kūdikio netektį ar išgyvenant krizinį nėštumą pagalba teikiama Kauno arkivyskupijos Šeimos centre (Papilio g. 5), tel. (8 37) 207598, el. p. laukimas@lcn.lt
Dalijamės šeimos liudijimu:
Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis… Pradėjau lauktis. Koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas: mes būsime tėvai! Nėštumas buvo sklandus, ramus, o mes džiaugsmingi. Buvo penkto mėnesio pradžia: prabudau, būdama visa šlapia. Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėręs pats vežė į ligoninę. Tuomet tas kelias buvo toks tamsus ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt minučių. Gydytojas apžiūrėjo ir pranešė, kad kūdikio negalės išgelbėti… Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų. Žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu. Tas akis ir dabar pamenu… Vaikelį turėjau išgimdyti. Sąrėmių skausmuose gimė mažytė mergytė, tada operacija… ir ašarų upeliai. Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių. Kurį laiką su vyru nekalbėjome apie tai: buvo skaudu, jautėm vienas kito skausmą, guodėm apkabinimais, prisilietimais. Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi. Nuo pat sužinojimo kad laukiuosi labai saugojau save, saugojo ir vyras, vis pasakydamas: na, dabar tai bus viskas gerai. Prasidėjus trečiajam nėštumo mėnesiui pajutau silpnumą ir apsilankiau pas savo gydytoją. Tada išgirdau: „jūsų vaikelio širdis sustojo, jus reikia operuoti“. Nepamenu, kas toliau vyko – tik, pabudus po operacijos, mačiau šalia sėdinčio vyro ašaras. Aš jutau gėdą, kad negaliu išnešioti vaikelio… Abu verkėm - dabar ir už abu vaikučius. Ši netektis mūsų širdis atvėrė, mes verkėm ir klausėm, už ką mums taip. Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti. Tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą. Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą. Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė sveikas berniukas, kuris sugrąžino mus į gyvenimą.
Kauno arkivyskupijos Šeimos centro informacija
