Nuotraukos – Gedimino Urbono
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kartu su Lietuvos ir tarptautine žydų bendruomene, užsienio šalių diplomatais Lietuvoje, LR Vyriausybės atstovais ir kauniečiais šiandien, lapkričio 25 d., meldėsi Kauno IX forte, minint Holokausto aukas – prieš 80 metų 1941-aisiais lapkritį čia nužudytus žydus, kurie buvo atgabenti iš Vokietijos, Austrijos, Lenkijos.
1941-ųjų spalio 28–29 dienomis nacistai ir jų vietiniai padėjėjai Kauno IX forte, vadinamosios „Didžiosios akcijos“ metu, nužudė 9200 Vilijampolės geto žydų iš maždaug 27 tūkst. tuo metu ten gyvenusiųjų. Tų pačių metų lapkričio 25 ir 28 dienomis nužudyti apie penki tūkstančiai žydų, atvežtų iš Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo. Iš viso Kauno IX forte buvo nužudyta apie 50 tūkstančių Lietuvos ir užsienio žydų. Šiais metais minimos Holokausto pradžios Lietuvoje 80-osios metinės.
Atminties kelias turi tęstis, kol bus gyvas bent vienas sąžiningai mąstantis
Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25-ąją, drauge su dar maždaug dviem tūkstančiais iš Vokietijos atvežtų Abraomo, Izaoko, Jokūbo palikuonių tądien buvo nužudyti čia, IX forte Kaune. Miuncheno sinagogos (sudegintos 1938-ųjų lapkričio 10-ąją) vietoje šiandien stovi atminimo akmuo, o jame įrašyta citata iš 74-osios Psalmės, leiskite ją pacituoti:
Betgi, Dieve, mano karaliau iš seno; tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
Savo galybe tu perkirtai jūrą, sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
Tu sutraiškei Leviataną, pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai; išdžiovinai neišsenkančias upes.
Tu sukūrei dieną ir naktį; tu padėjai į vietą mėnulį ir saulę.
Tu nustatei visas žemės ribas; padarei vasarą ir žiemą.
Bet atsimink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi, kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.
Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims; savo nuskriaustųjų neužmiršk amžinai.
Žvilgterk į savo Sandorą! Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.
Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji; tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.
Pakilk, Dieve, gink savo bylą; atsimink, kaip nedori žmonės šaiposi iš tavęs visą dieną.
Neužmiršk savo priešų rėkavimo; ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nenutyla (Ps 74, 12–23)
„Mes atsimename: Šoa apmąstymas“ – taip popiežius šv. Jonas Paulius II pavadino didžiąją katastrofą apmąstantį tekstą, paskelbtą dar 1998-aisiais, kurį užbaigia šitokiais žodžiais:
„Meldžiame, kad mūsų liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta. Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet, priešingai, vyrautų abipusė pagarba, kaip ir dera tiems, kurie garbina vienatinį Kūrėją bei Viešpatį ir turi bendrą tikėjimo tėvą – Abraomą.“
[O štai kaip mąstė popiežius Pranciškaus, 2014-aisiais lankydamasis Jad Vašeme Jeruzalėje:
<...> Šiandien čia vėl girdime Dievo balsą: „Adomai, kur esi?“ Iš žemės pasigirsta dejonė: Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Tau, Viešpatie, mūsų Dieve, teisingumas, o mums negarbė ant mūsų veidų, gėda (plg. Bar 1, 15). Mus užklupo blogis, kokio niekada nebuvo po dangaus skliautu (plg. Bar 2, 2). Dabar, Viešpatie, išgirsk mūsų maldą, išklausyk mūsų prašymą, išgelbėk mus savo gailestingumu. Išgelbėkite mus nuo šios pabaisos. Visagali Viešpatie, kenčianti siela šaukiasi tavęs. Išklausyk, Viešpatie, pasigailėk! Mes nusidėjome prieš tave. Tu viešpatauji per amžius (plg. Bar 3, 1-2). Atsimink mus savo gailestingume. Suteik mums malonę gėdytis to, ką mes, žmonės, sugebėjome padaryti, gėdytis šios didžiausios stabmeldystės, kad paniekinome ir sunaikinome savo kūną, kurį Tu nulipdei iš molio, kurį atgaivinai savo gyvybės dvelksmu. Niekada daugiau, Viešpatie, niekada daugiau!
„Adomai, kur esi?“ Štai mes, Viešpatie, gėdijamės to, ką žmogus, sukurtas pagal Tavo paveikslą ir panašumą, sugebėjo padaryti. Atsimink mus savo gailestingume!]*
Leiskite užbaigti nežinomo kalinio malda, parašyta Ravensbrucho naikinimo stovykloje:
„Viešpatie, atsimink ne vien geros, bet ir blogos valios žmones.
Neatmink visų tų kančių, kurias jie mums sukėlė.
Atmink tuos vaisius, kuriuos mes subrandinome savo kančios dėka:
brolystę, ištikimybę, drąsą, dosnumą ir širdies kilnumą, kilusius iš mūsų patirčių.
O šiems žmonėms pasiekus teismą, šie mūsų subrandinti vaisiai tebus jų atleidimas!“
P. S. Pabaigoje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas spontaniškai pasimeldė anglų kalba atsižvelgdamas į tai, kad tarp susirinkusiųjų į pagerbimo ceremoniją buvo didelė dalis užsieniečių. Maldoje jis išsakė atgailą dėl to, kad prie šios tragedijos įvykdymo buvo prisidėję ir mūsų tautiečiai, krikščionys; sykiu arkivyskupas meldė Viešpatį apglėbti žuvusiuosius savo ištikimąja meile ir leisti jiems džiaugtis Dangaus karalystėje.
* Ši dalis dėl laiko stokos pagerbimo ceremonijos metu nebuvo perskaityta.
Vaizdo reportažas
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
