Ilgiausių metų Lietuvai ir universitetui, auginusiam laisvės dvasia alsavusias kartas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandien švenčiame Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Taip pat džiaugiamės minėdami Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį.

Universitetas įkurtas 1922 metais, praėjus vos ketveriems metams po Nepriklausomybės Akto paskelbimo. Jo atidarymo šventei simboliškai parinkta Vasario 16-oji. Mūsų valstybės kūrėjai gerai suprato mokslo svarbą – jis atveria naujus horizontus, įgalina kūrybą, užaugina sparnus.

Abu šie įvykiai, kuriuos šiandien minime, primena gražiausias mūsų tautos savybes: laisvės ir tiesos troškimą, drąsą ginti savo vertybes ir įsitikinimus, gebėjimą reikalui esant susitelkti, žinių troškimą, norą kurti. Gražus to pavyzdys ir ši Kristaus Prisikėlimo bazilika, kuri iškilo kartu su nepriklausoma Lietuva, kaip mūsų tautos padėka Viešpačiui už atgautą laisvę.

Lietuvos nepriklausomybės aušroje mūsų tauta patyrė daug sunkumų ir neužtikrintumo. Pirmasis pasaulinis karas pasiekė Lietuvą. Rusijos priespaudą čia pakeitė vokiečių okupacija. Vokiečiai į mūsų šalį žvelgė kaip į galimybę aprūpinti savo karo mašiną, todėl žmones apkrovė sunkiai pakeliamomis duoklėmis ir suvaržymais. Tik į karą įsitraukus JAV, vokiečiai ėmė kiek pagarbiau elgtis mūsų krašte. 1917-aisiais leido surengti Vilniaus konferenciją, kurios dalyviai pasisakė už nepriklausomos valstybės atkūrimą ir išrinko Lietuvos tarybą.

Kas buvo šie žmonės, Vilniaus konferencijos delegatai, iš savo tarpo išrinkę 20 signatarų, pasirašiusių Nepriklausomybės aktą? Kunigai, teisininkai, gydytojai, ūkininkai, ekonomistai, augę lietuviškos spaudos draudimo, knygnešių, daraktorių, „vargo mokykla“ sąlygomis. Jų tėvai regėjo lietuvių ir lenkų sukilimus, žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės ir lietuvybės sąjūdį, „Aušros“ ir „Varpo“ pirmuosius žingsnius. Visos šios lietuvybės kibirkštys galiausiai atvedė į Vasario 16-osios stebuklą. Gražiai jį apibūdina Justinas Marcinkevičius, skyręs eilėraštį šiai dienai atminti: „Diena atrištom akim. / Tauta iš kapo pakilus. / Viešpatie, leisk jai atkimt. / Tebūna jos žodžiai kilnūs.“

1918 m. tauta pamažu kėlėsi naujam laisvės gyvenimui. Pradžia buvo sunki. Kuriantis valstybei, atrodo, trūko visko, bet pakako tikėjimo ir vilties, kad pasiseks, kad pajėgsime.

Šiandienos posmelis prieš Evangeliją skelbia: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas teapšviečia mūsų dvasios akis, kad mes pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti“ (plg. Ef 1, 17–18). Evangelijoje taip pat kalbama apie praregėjimą. Girdėjome, kaip Jėzus du kartus palytėjo rankomis neregio akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė (Mk 8, 22–26). Šios eilutės taikliai nusako ir Vasario 16-osios esmę. Atkūrę savo valstybę, pradėjome gyventi visiškai naujoje kokybėje, kur išpildėme pašaukimą gyventi laisvėje. Galima sakyti, praregėjome. Tapome Viešpaties galybės liudytojais.

Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu. Kartu tai yra ir pasitikėjimo Dievu stebuklas. Mūsų laisvė buvo ne tik iškovota, bet ir išmelsta daugelio mūsų protėvių kartų. Ano meto Lietuvoje tikėjimas buvo gyvenimo pagrindas. Jis buvo tas variklis, kuris lėmė mūsų nepriklausomos valstybės spurtą ekonomikos, meno, mokslo ir kitose srityse.

Lietuvos universitetas tapo mūsų tautos kūrybinių galių simboliu – pirmąja aukštąja mokykla, kurioje pradėta dėstyti lietuvių kalba. Čia dėstė žymiausi to meto intelektualai: Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Stasys Šalkauskis.

Universitetas, kuriam vėliau suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, išaugino Lietuvai kartas, kurios laisvės dvasią išsaugojo sovietmečiu. Tiek Lietuvoje pasilikę universiteto auklėtiniai, tiek išeiviai daug prisidėjo, kad pamažu būtų sutrupinti sovietinės imperijos pamatai.

Kartu su bundančia Lietuva atbudo viltis atkurti universitetą. 1989 m. Lietuvos ir išeivijos mokslininkai pasirašė Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo aktą. Kartu su mumis šiandien yra gerbiamas profesorius Algirdas Avižienis, kuris svariai prisidėjo prie VDU atkūrimo ir keletą metų jam vadovavo, nubrėždamas vakarietiškos studijų sistemos kryptį. Ačiū jam už drąsą imtis lyderystės ir pasišventimą mokslo reikalams.

Šiandien Lietuvos universiteto šimtmetį vieningai mini net trys jo dvasios išauginti šiuolaikiniai universitetai: Vytauto Didžiojo universitetas; Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Žinau, kad šiemet universitetai mums yra paruošę daugybė staigmenų: paskaitų, konferencijų, mokslo populiarinimo ir šimtmečio minėjimo renginių.

Šiandien, kai vienybė taip reikalinga tiek mūsų visuomenėje, tiek visoje Europoje, prisimename mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžius, užrašytus 1910 m.: „Tarp savęs turėtume kuo didžiausioj vienybėj gyventi, broliškais meilės ryšiais susirišdami, kad guldytume galvas vienas už visus, o visi už vieną.“

Kaip ir mūsų proseneliai bei seneliai, mes šiandien vėl su nerimu kalbame apie grėsmes taikai ir laisvei. Šiandien mūsų regiono taika ir saugumas sprendžiasi Ukrainos pasienyje. Sekdami popiežiaus Pranciškaus kvietimu melstis už taiką Ukrainoje ir visame mūsų žemyne, Lietuvos vyskupai taip pat pakvietė visą vasario mėnesį kasdien jungtis į Rožinio maldą už Tėvynę ir taiką Europoje. Laisvė ir taika – neįkainojamos Dievo dovanos, kurias privalu branginti ir puoselėti kasdien. Kaip ir 1918 m., išlaikykime viltį, būkime ištvermingi maldoje. Mūsų šalies istorija – puikus įrodymas, kokia galinga yra malda, koks stebuklingas pasitikėjimas Dievu.

Šiandien džiaugiamės savo valstybės kūrėjų drąsa ir pasiaukojimu. Su dideliu dėkingumu maldoje prisimename Nepriklausomybės Akto signatarus ir visus, kurių nuopelnai galbūt primiršti, tačiau jų indėlis įamžintas mūsų Tėvynės laisvėje. Žvelgiame į juos kaip į pavyzdį ir priminimą, kad savo atsidavimu, kantrybe ir sunkiu darbu galime kalnus kilnoti.

Ačiū Dievui už laisvą Lietuvą. Tiek jai, tiek Kauno universitetams linkiu ilgiausių metų! Te mūsų Tautos himno žodžiai bus gražus palinkėjimas mums visiems: „Tegul saulė Lietuvoj / Tamsumas prašalina, / Ir šviesa, ir tiesa / Mūs žingsnius telydi.“

 + Kęstutis KĖVALAS 

Kauno arkivyskupas metropolitas