Nuotrauka – Šiluvos piligrimų centro

Šiandien – jau ketvirtoji karo Ukrainoje diena. Ketvirta diena, kai mūsų širdys plyšta stebint Ukrainos žmonių kančias. Kai ir mes patys kas rytą pabundame su nerimu, nes kamuoja nežinomybė dėl ateities, o kai kada apima ir didžiulis beviltiškumo jausmas.

Tačiau mes turime tikėjimą kaip garstyčios grūdelį. Turime viltį Jėzuje Kristuje. Galime, kaip kvietė Popiežius Pranciškus, „atsiliepti į velnišką smurto beprasmybę Dievo ginklais – malda ir pasninku“. Todėl, kartu su Šventuoju Tėvu, Pelenų trečiadienį pasninkausime už taiką. Norisi priminti ir Lietuvos vyskupų kvietimą atsidėti Rožinio maldai, prašant taikos Ukrainoje, Europoje ir visame pasaulyje. Šiandien Lietuvos vyskupų kvietimu meldžiasi visos bažnyčios mūsų šalyje.

Šiandien Šiluvos bazilikoje kreipiamės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną, Taikos karalienę, melsdami, kad kiekvieną Ukrainos žmogų apglėbtų savo begaline motiniška meile ir pagalba. Šiluvos Dievo Motinai patikime Ukrainos ir viso pasaulio taiką.

Šiluva daugiau nei keturis šimtmečius mums yra Dievo Motinos teikiamų malonių ir paguodos vieta. Ji taip pat yra ir mūsų tautos dvasinės rezistencijos centras, kur visa Lietuva su okupacijomis kovojo malda, kur tautiečiai meldėsi nepaisydami priespaudos, draudimų ir persekiojimų. Ir šiandien, kaip daugelis prieš mus, susirinkome čia melsti stebuklo.

Pamaldumas Marijai Šiluvoje visada gąsdino okupantus – tiek carinės Rusijos laikais, tiek ir sovietmečiu. Caras buvo kurį laiką visai uždraudęs maldininkų procesijas į Šiluvą, tačiau ji vis tiek buvo gausiai lankoma, o spaudos draudimo metais netgi tapo lietuviškų knygų platinimo centru. Sovietinė valdžia taip pat iš paskutiniųjų stengėsi trukdyti maldininkams: blokuodavo kelius, tikrindavo automobilius, baugindavo žmones. Tačiau maldininkai, ypač Eucharistijos bičiuliai, niekada nepaliovė keliauti į Šiluvą.

Tegul tai bus padrąsinimas mums, kad Dievo dovanotos laisvės negali atimti joks šio pasaulio tironas. Taip pat ir priminimas, kad pirmiausia mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais. Tad, pasak Laiško efeziečiams, stovėkime, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkime tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsime visas ugningas piktojo strėles (plg. Ef 6, 12, 14–16).

Mergelė Marija Fatimoje 1917-aisiais yra mus įspėjusi dėl grėsmingojo kaimyno iš Rytų, tačiau suteikė viltį. Marija piemenėliams kalbėjo: „Kiekvieną dieną kalbėkite Rožinį, kad būtų taika pasauliui ir pasibaigtų karas. Jeigu mano prašymai bus išgirsti, Rusija atsivers ir bus taika. Jeigu ne, jos klaidos paplis visame pasaulyje, bus sėjamas karas ir Bažnyčios persekiojimai. <…> Bet galiausiai mano Nekalčiausioji Širdis laimės.“ Čia kalbama apie Antrojo pasaulinio karo kontekstą, deja, Rusijai ir šiandien reikalingas atsivertimas. Jos laikysena Ukrainos ir viso laisvojo pasaulio atžvilgiu primena Piloto Jėzui ištartus žodžius: „Tu nenori kalbėtis su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ (Jn 19, 10). Atsivertimą suprantame kaip krypties keitimą, spręsti įtampas, kaip Evangelija kviečia, maldos ir taikos ginklais. Mes žinome, kad rusų tautoje yra nepaprastai daug didžiadvasiškų, kūrybingų, talentingų žmonių, kurie remiasi galinga dvasine krikščioniška tradicija, kurdami istoriją.

Čia, Šiluvoje, ir patys sau galime tarti: ir mums reikia atsivertimo. Evangelija (plg. Lk 6, 39–45) priminė, kad krislas gali būti ir mano akyse ir kad man taip pat reikia atgailos, pasninko ir maldos, nes pyktis, neapykanta gali sklisti ir iš mūsų širdžių. Atsivertimo prašė Mergelė Marija, čia, Šiluvoje, apsireiškimo metu. Ir jis skambėjo mums, lietuvių tautai. Šiandien jis skamba mums, Rusijai, Ukrainai ir visam pasauliui, nes tik tokiu būdu galime išlaikyti ramybę, sutarimą ir Viešpaties karalystės artėjimą.

Vis dėlto žinome, kad šio pasaulio galingųjų grasinimai yra niekiniai Viešpaties akivaizdoje. O Mergelė Marija Fatimoje mums nurodė patį galingiausiąjį taikos ginklą – Rožinio maldą. Taigi, viskas mūsų rankose.

Didelės grėsmės akivaizdoje kiekvienas esame priversti ištirti savo širdis ir surasti atsakymus į esminius klausimus: kodėl esame Kūrėjo pašaukti gyvenimui? Ką norime nuveikti ir palikti po savęs? Ką galime paaukoti dėl laisvės, tiesos, tėvynės, artimo? kuo galime pasitarnauti kitam – silpnam ir nuskriaustam? Kiekviena grėsmė gali išryškinti kilniausias ar rūsčiausias žmogaus savybes. Akistatoje su ja, kai aplink mus, atrodytų, griūva pasaulis, stipriai pajuntame, kaip svarbu būti giliai įsišaknijus Kristuje – kad jokia vėtra būtų nebaisi. Apie medį, kuris pažįstamas iš vaisių, girdėjome šiandienos Evangelijoje: „Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 44–45). Kasdien ruoškimės ir budėkime, kad lemiamu metu gebėtume subrandinti gerus vaisius. Tegul mums bus įkvėpimas broliai ir seserys ukrainiečiai.

Stebėdami jų didvyriškumą, atsimename filosofo Viktoro Franklio žodžius apie žmones, kurie savo didybę pajėgia atskleisti sunkiausiomis aplinkybėmis. „Šitai sugeba nedaugelis; tačiau kaip tik jiems išorinio pasaulio griūtis ir net jų pačių mirtis leido pasiekti tokią žmogišką didybę, kuri veikiausiai niekada nebūtų buvusi įmanoma ankstesnėje normalioje egzistencijoje“, – rašo V. Franklis ir  čia pat priduria: – „Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra.“

Ukrainos žmonės apsisprendė kovoti už visų mūsų laisvę ir taiką. Ukrainoje sprendžiama ir Lietuvos, o gal net visos Europos ateitis. Esame be galo dėkingi už šią kovą mūsų broliams ir seserims Kristuje, kurie išpildo Jėzaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Tarsi specialiai ukrainiečiams parašytas pastiprinimas nuskambėjo šių sekmadienio šventųjų Mišių antrajame skaitinyje: „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 57–58). Čia pat girdėjome ir viltingą pažadą: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 54–55).

Kartu su Ukraina meldžiamės už žuvusius, už sužeistus ir netekusius tėvynės, namų, artimųjų. Švenčiausioji Mergele Marija, gydyk sužeistas širdis ir perkeisk širdis tų, kurie šiandien puola nekaltuosius. Taip pat ir šventąjį arkangelą Mykolą, o kartu su juo ir visą dangaus kareiviją, meldžiame paramos visiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja už laisvę ir žmogiškumą.

Švč. Mergele Marija, Dievo Motina, melski už mus. Dovanok mums taiką.

 + Kęstutis KĖVALAS 

Kauno arkivyskupas metropolitas