2022 m. balandžio 28 d.
Homilija Kristaus Prisikėlimo bazilikoje minint VDU įsteigimo 100-metį
Siekis, tapęs palaiminimu mūsų tautai
Brangūs šių iškilmingų šventųjų Mišių dalyviai, Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės nariai,
džiaugiuosi galėdamas jus sveikinti minint Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį.
Šia proga noriu prisiminti universiteto istoriją ir pasidalyti mintimis apie mokslo svarbą – žmogui, tautai, valstybei, pasaulio pažangai ir gerovei.
Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Vyriausiasis kunigas teismo taryboje meta apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu“ (Apd 5, 28). Taigi, išsigąstama Jėzaus mokslo, kuris atveria akis ir žmones kviečia į naują gyvenimą.
Šiandien taip pat matome, kad mokslas turi didžiulį transformacinį potencialą keisti pasaulį į gera.
Bažnyčia visais laikais buvo Vakarų pasaulio pažangos įkvėpėja. Mes, Bažnyčios nariai, tikime, kad kūrybišką dvasią ir pažangos troškimą mums dovanoja pats Viešpats. Tikime, kad Jis pavedė mums kūriniją, kad savo darbu ir žiniomis ją apvaldytume, tai yra išskleistume jos grožį ir potencialą.
Šiandienos Evangelija skelbia: „Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, žemiškas pats ir žemiškai kalba“ (Jn 3, 31). Galima sakyti, kad mumyse rusenantis troškimas kurti yra nežemiškas, paveldėtas iš Kūrėjo. Iškalbingas pats žodis – „kūrėjas“. Jis tiksliai nusako mūsų Viešpaties esmę. Mūsų Kūrėjui, Visagaliam Dievui, juk nieko negali trūkti – todėl ir mes buvome sukurti ne iš trūkumo, o iš noro dalytis. Mūsų Kūrėjas pasidalijo tuo gėriu, kurio pilna Jo esatis. Taip ir mes esame kviečiami dalytis savo kūrybiškumu su pasauliu.
Gražiausiai šis kūrybiškumas reiškiasi per tikėjimą, meną ir mokslą, kurie vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą papildo. Renesanso filosofų puoselėtą legendą apie tamsiuosius viduramžius ir mokslininkų persekiojimą paneigia daugybė Bažnyčios tarnų, kurie tapo didžiais gamtos tyrinėtojais, atradėjais, filosofais, teisės mokslo kūrėjais, o vienuolynai – miestų ekonomikos židiniais.
Bažnyčia visuomet kalbėjo ir apie mokslo atsakomybę, primindama, kad žmogui suteikta kūrybiškumo dovana turi būti pasitelkiama kilniems tikslams. Šiandien matome atvirkštinį pavyzdį, kai Rusijos režimas mokslo pasiekimus naudoja kaip galios argumentą, bandant pasiekti pačių baisiausių tikslų Ukrainoje. Biologinių ir cheminių ginklų grėsmė, grasinamai atominiu ginklu – tai pavyzdžiai, kodėl mokslas negali tarnauti valdžios ir ideologijų diktatui, o turi būti grindžiamas bendrojo gėrio, didesnės laisvės ir tiesos siekiais.
Kas geriau nei mūsų tauta gali paliudyti mokslo, išsilavinimo svarbą išsilaisvinant iš vergijos gniaužtų. Prisiminkime lietuviškos spaudos draudimą, kuriuo buvo siekiama galutinai nutautinti, tačiau išėjo visai priešingai. Priespaudos sąlygomis suklestėjo knygnešystė ir spauda, daraktorių vargo mokyklos, plito švietimo ir blaivybės idėjos. Tauta subrendo atgimimui ir kovai už nepriklausomybę.
Lietuviai suprato, kad kurti naujos valstybės gerovę padės mokslo plėtra. Todėl pirmųjų valstybės atkūrimo darbų sąraše buvo Aukštųjų kursų įsteigimas 1920 m. Po dvejų metų, 1922-aisiais, Kaune atidaromas Lietuvos universitetas – pirmoji lietuviška aukštoji mokykla, kurioje iškart imasi darbuotis daugelis Lietuvos nepriklausomybės architektų.
Tuo metu, kai pamažu į dangų kilo ir ši valstybės atgimimą simbolizuojanti Prisikėlimo šventovė, jos papėdėje buvo puoselėjama tautos prisikėlimo kalvė – universitetas. Klestint universitetui, suklestėjo ir Lietuva.
Mokslo siekis tapo palaiminimu mūsų mažai tautai, kuri dėl intelektualinių gebėjimų ir darbštumo greitai išsiveržė į pasaulinę areną. Universiteto pasiekimai per tokį trumpą laiką tiesiog stulbina. Jo studentai lengvai įsiliedavo į geriausius Europos universitetus, arba, atvirkščiai, juos pabaigę tęsdavo studijas Kaune.
Vykę intensyvūs mainai Vakarų erdvėje užtikrino, kad net sovietinio suspaudimo sąlygomis nepavyko ištrinti mūsų vakarietiškumo, ir atgavę laisvę vėl galėjome greitai integruotis į Europos tautų šeimą. Šiandien į Kauną, Europos kultūros sostinę, su pasigėrėjimu žiūri visas kontinentas. Kokia įspūdinga Kauno modernizmo architektūra, koks turtingas kultūrinis ir kūrybinis mūsų miesto gyvenimas!
Neatsiejama ir svarbi jo dalis yra Lietuvos universitetas, 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Tarpukariu šis universitetas tapo kultūrų ir religijų susitikimo vieta – čia bendradarbiavo ir kartu kūrė katalikai, žydai, ortodoksai. Universitete dėstė žymūs teologai, čia suklestėjo lietuviškoji filosofija, teisė, ekonomika, literatūra, tikslieji ir gamtos mokslai. Teologijos-filosofijos fakultetui pats popiežius dovanojo teisę teikti teologijos ir filosofijos akademinius laipsnius.
Tarpukario universiteto rektorių gretose rikiuojasi tikri mokslo ir dvasios milžinai. Fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje Vincas Čepinskis; Rytų apeigų vyskupas, teologas Pranciškus Būčys; Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška; Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas Mykolas Romeris; filosofas, pedagogas, Ateitininkų federacijos vadovas Stasys Šalkauskis.
O kur dar begalė dėstytojų: kunigas, pirmasis Lietuvos banko vadovas ir finansų mokslo pradininkas Vladas Jurgutis; Informacinės agentūros ELTA įkūrėjas, pavasarininkų vadovas, dėstęs užsienio kalbas ir literatūrą, Juozas Eretas; kunigas, filosofas, Teologijos ir filosofijos fakulteto dekanas Pranas Kuraitis. Akivaizdu, kad universiteto ir Bažnyčios glaudus bendradarbiavimas mūsų šaliai atnešė daug gražių vaisių.
Universiteto absolventai sovietmečiu išsaugojo laisvos Lietuvos idėją ir atėjus metui padėjo atkurti valstybę. 1989 m. Lietuvos ir išeivijos mokslininkų konferencijoje buvo paskelbtas VDU Atkūrimo aktas. Pirmuoju atkurto universiteto rektoriumi tapo profesorius Algirdas Antanas Avižienis, kuris su bendražygiais nubrėžė vakarietiškos studijų sistemos kryptį.
Šiandien VDU išlieka lyderiaujantis Lietuvoje ir visame regione – pasaulio universitetų reitinge patenka tarp 3 proc. geriausių. Tai plačiausios aprėpties aukštoji mokykla Lietuvoje, kurios bendruomenę vienija klasikinio laisvųjų menų universiteto idėja, dar vadinama artes liberales. Tai universitetas, kurio vizitinė kortelė – tarptautiškumas. Daugiakalbis, buriantis pasaulio lietuvius, kuriantis universitetas, kuriame puoselėjama kūrybai ir menams palanki kultūra.
Universitetui, kuris klesti, nelengva dar ko nors palinkėti. Tačiau pasidalysiu keletu tam tinkamų Šventojo Rašto eilučių.
Pirmiausia, kad visose prasmingose veiklose nepamirštume mylėti, kaip apaštalas Paulius primena Laiške korintiečiams: „Ir jei turėčiau pranašystės dovaną, ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; <…> tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2).
Verta atsiminti ir Senojo Testamento Išminties knygos eilutes, kurios gerai apibūdina ir universiteto misiją: „Spinduliuojanti ir neblėstanti yra išmintis, lengvai pastebima tų, kurie ją myli, ir surandama tų, kurie jos ieško“ (Išm 6, 12).
Šiandien mums tinka ir kitas Išminties knygoje randamas maldavimas: „Teišmoko mane Dievas išmintingai kalbėti <…> nes jis pats vadovauja išminčiai, ir pataiso išmintinguosius. Jo rankose – ir mes, ir mūsų žodžiai, ir visas supratimas bei gebėjimai. Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, laikų pradžią, pabaigą ir vidurį…“ (Išm 7, 15–18).
Ieškodami atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimas, nepamirškime, kad lengviau juos surasime įsišakniję Dieve. Jam nepaliaukime dėkoti už mums dovanotus talentus ir norą kurti, kuris taip gražiai įdarbinamas universiteto erdvėse.
Mokslas mus tarsi įamžina. Kaip tiltas sujungia buvusių kartų intelektinius pasiekimus su dabartimi ir ateitimi. Įprasmindami save mokslo pasiekimuose, perduodame dalelę savęs būsimosioms kartoms. Mokslas neatsiejamas nuo kantrybės, atsidavimo, aukštų profesinės etikos standartų – visa tai VDU bendruomenė rodo savo pavyzdžiu, tęsdama pirmtakų darbus.
Dar kartą nuoširdžiai sveikinu su gražiu jubiliejumi čia susirinkusius universiteto bendruomenės narius ir visą Lietuvą. Ačiū jums, mielieji, kad kuriate proveržį, kad nepailstate rūpintis mūsų valstybės dabartimi ir ateitimi. AMEN.
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas