1831 metais jauno prancūzų kunigo Prospero Guaranger dėmesį patraukė Šv. Petro benediktinų abatijos Solezme pastatų išlikę fragmentai, kurie priminė didingą vienuolyno istoriją, prasidėjusią 1010 m. Nors ir apgriauti, tačiau ištvėrę Prancūzų revoliuciją, jie kantrai laukė atgimimo. Tėvas Guaranger OSB, įkvėptas vizijos atstatyti monastinį gyvenimą Prancūzijoje, čia atkūrė benediktinų bendruomenę – vienuoliškąjį gyvenimą sekant Šv. Benedikto regula. Brolių ir seserų bendruomenės atgimė ne tik Prancūzijoje, bet ir toli už jos ribų. Ši nauja pradžia Solezme atgaivino benediktinus, o kartu ir lotyniškosios liturgijos bei grigališkojo giedojimo tradiciją Bažnyčioje, vėliau taip pat ir Lietuvoje.

1989 m. pasaulis išgirdo apie griūvančią Berlyno sieną, dalijusią Europą kone pusę amžiaus. Tuo metu Solezmo vienuolyne gyvenusio tėvo Žeraro de Martel OSB širdyje gimė troškimas važiuoti į Lietuvą, nors tada daugelis prancūzų net nežinojo, kur ji yra, o vienuolyno abatas nusistebėjo, kodėl jis kalba apie Lietuvą, – juk Rytų Europa driekiasi nuo Albanijos iki Estijos. Kad tai Viešpaties vedimas, parodė ypatingas ženklas, kuriuo tapo 1990 m. Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choro viešnagė Solezmo vienuolyne. Broliai labai nuoširdžiai sutiko iš toli atvykusius svečius. Tą kartą, liepos 11-ąją, švenčiant Šv. Benedikto minėjimo dieną, Solezme skambėjo lietuviškos giesmės ir dainos. Tos dienos popietę, vėliau dalinsis tėvas Žeraras, supratau, kad prasideda kažkas nauja.

Nutarimas kurti vyrų benediktinų vienuolyno atšaką Lietuvoje tapo tikrove 1998 m., kai iš Solezmo 12 brolių atvyko į Palendrius netoli Kelmės. Pradžioje įsikūrę šalia senosios Palendrių parapijos bažnyčios, benediktinai pradėjo bendruomeninį gyvenimą, apsuptą kontempliatyvia malda. Po ilgų okupacijos metų Lietuvoje tai buvo didelė naujovė. Netrukus, nors ir nedrąsiai, čia pradėjo važiuoti išsiilgę ramybės, maldos ir Dievo artumo žmonės iš visos Lietuvos. Po kelerių metų netoliese iškilo didinga Šv. Benedikto vienuolyno bažnyčia ir naujas vienuolyno kompleksas, pradėjęs gyvuoti 2001 m. rudenį.

Per tuos metus Palendrių vienuolynas tapo ypatinga Dievo dovana daugeliui žmonių. Jie vyko į vienuolyną stabtelėti maldai, kelioms susikaupimo dienoms ar rekolekcijų laikui, šventė liturgiją drauge su broliais ir kalbėjosi su dvasios tėvu. Taip jie aptiko unikalią krikščioniškojo gyvenimo ir dvasingumo patirtį. Jau daugiau kaip dvidešimt metų neatskiriama šio apsilankymo dalis daugeliui buvo tapę reguliarūs susitikimai su tėvu Žeraru. „Čia Palendrių vienuolynas“, – išgirsdavome jo melodingai su prancūzišku akcentu ištartą pasisveikinimą atsiliepiant telefonu, kai skambindavome, norėdami čia atvykti. Tas džiaugsmingas „kada atvažiuojate?” buvo guodžiantis ženklas, kad esi laukiamas, o atvykus entuziastingas su šypsena sutikimas liudijo mylinčio tėvo ir iš tolimo krašto grįžusio sūnaus susitikimą.

Kartą esu jo paklausęs: „Kokia jums pati mėgstamiausia Senojo Testamento knyga?“, ir buvau nustebęs dėl atsakymo, kad tai Rutos knyga. Klausiau „kodėl?“ Ogi dėl nuostabios ištikimybės ir nuolankumo, kuris perteiktas Rūtos atsakyme savo anytai Naomei: „Kur tu keliausi, ir aš ten keliausiu, kur tu apsistosi, ir aš tenai būsiu. Tavoji tauta – tai mano tauta, tavasis Dievas – tai mano Dievas“ (Rut 1, 16). Šiandien, kai matome jį atgulusį Lietuvos žemėje, šie žodžiai įgauna dar gilesnę prasmę. Jis, nuolankiai priėmęs Viešpaties kvietimą, atvyko į šį tolimą kraštą, į tautą, kuri jam pačiam tapo savąja. Atsiliepęs į Viešpaties pašaukimą ypatingam vienuoliškojo gyvenimo keliui, tėvas Žeraras pats savimi įkūnijo šių žodžių prasmę.

Jo gyvenimas spinduliavo nuolankia ištikimybe savo pašaukimui. Todėl jis ir traukė prie savęs kitus. Jis buvo autentiškas, tikras, ištesėjęs ir ėjęs savo pašaukime iki galo. Matydavau jį pirmą atėjusį laukiant Šv. Mišių procesijoje ar atsistojusį chore laukiant Liturgijos valandų pradžios. Jautėsi, kad jis kruopščiai laikosi regulos ir stengiasi gyvenimo tvarką perduoti savo dvasios vaikams. Daugelis mūsų prisimins paraginimus eiti gulti iki dešimtos valandos, tuo pačiu laiku keltis, savo gyvenime išlaikyti pusiausvyrą ir visame kame, pasak šv. Benedikto, „nieko ne per daug“.

Tėvo Žeraro gyvenime žavėjo jo džiaugsmas Šventojo Rašto žodžiais ir tekstais. Girdėjome jo paraginimus ar patarimus, tiesiog sklindančius iš Jėzaus lūpų ar apaštalų žodžių. Nesu sutikęs žmogaus, kuris taip džiaugtųsi vienu ar kitu žodžiu, sakiniu ar įžvalga, randamais Šventajame Rašte. Tuo džiaugsmu kvietė ir mus skaityti Šventąjį Raštą, melstis drauge su tekstu, įsijausti į jo mums perduodamą mintį. Jis pats, melsdamasis Lectio divina, tuo senuoju vienuolių maldos būdu, tiesiog perrašydavo ranka apmąstomą tekstą, kad jį geriau įsimintų, sakydamas, kad taip žodžiai tarsi suauga su tavimi. Jis mėgdavo skonėtis Šventuoju Raštu ir juo guosdavo mus. Štai, pavyzdžiui, pasak tėvo Žeraro, pasakojime apie sūnų palaidūną centriniai žodžiai yra „jis susimąstė“ (plg. Lk 15, 11–32). Tai reiškia – grįžo į savo širdį. O kas aš esu dabar? Gal ir aš jaučiuosi vargšas, apleistas, palaidūnas... Bet juk turiu Tėtį namuose! Klausytos išpažintys ir pokalbiai dažnai baigdavosi: „Pirmyn,“ „Drąsos,“ „Nauja pradžia!”. Į Šventojo Rašto ar Bažnyčios katekizmo skaitymą jis kvietė dalindamas mums planą perskaityti visą tekstą per vienus metus. O ir kitus svarbiausius Bažnyčios dokumentus jis kruopščiai studijavo. Štai per dešimtį metų skyrelis po skyrelio perskaito visą šv. Tomo Akviniečio Summa Theologica. Lietuvių kalbą išmoko taip gerai, kad studijuodamas Vatikano II Susirinkimo dokumentų vertimo lietuvių kalba tekstus sužymėjo vietas, kur būtų galima tiksliau išversti originalią mintį. Sakydavo, kad perskaito viską, ką popiežius Pranciškus sako.

Tėvas Žeraras spinduliavo džiaugsmu, sutikdamas mus čia atvykstančius. Viena jo mylimiausių Šv. Jono evangelijos vietų – kai Jėzus, nuplovęs apaštalams kojas, taria: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Jo paties gyvenimo laimė buvo padėti čia atvykstantiems. Jis sakė: „Jei norime būti laimingi, turime daryti, kaip Jėzus darė, – numazgoti mokiniams kojas. Būti laimingam – tai padėti, patarnauti kitam. Meilė – tai padėti kitam.“ Jis kvietė vienuolyno svečius pasikalbėti, atlikti išpažintį ir dovanodavo padrąsinimą. Jis taip džiaugėsi, kad iš šių susitikimų jo dvasios vaikams įstrigdavo viena ar kita mintis ir galbūt išeis šių dvasinių įžvalgų knygelė. Norėjo, kad ji būtent taip ir vadintųsi: „Padrąsinimai“, ir sielojosi paskutiniais mėnesiais, kad nebeturi jėgų padėti kitiems, o taip dar norėtų... Jis stengėsi kitus padaryti laimingus ir tam save atidavė iki galo. Jo gyvenimas iškalbingai pailiustravo Evangelijos žodį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Kontempliatyvusis gyvenimas, paslėptas Viešpatyje, yra tas visiškas savęs dovanojimas Dievui. Tėvas Žeraras savo gyvenimu mokė mus maldos ir meilės kitam meno. Matėme jo, kaip ir kitų brolių benediktinų, gyvenimą, panirusį į Valandų liturgijos maldą, Eucharistijos liturgiją, adoraciją. Tai pašvęstojo Viešpačiui gyvenimo šaltinis, esmė ir slėpinys. Kartą esu jo paklausęs, o kas gi yra ta malda. Ir jis tada mane nustebino savo netipišku atsakymu: „Malda – tai Dievui dovanotas laikas. Malda yra man leisti Jėzui žiūrėti į mane.“ Iš čia kyla meilė, ta žmogaus galia dovanoti save, savo laiką ir išmintį kitam žmogui ir tapti laimingam.

Tėvo Žeraro gyvenime spindėjo kažkokia paslaptinga aistra sekti Kristų savo vienuoliškojo gyvenimo būdu. Atrodo, kad jo gyvenimo moto buvo Šv. apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams žodžiai: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14) (buvo užsiminęs, kad norįs, jog laidotuvėse skambėtų šis tekstas). Tą entuziazmą sekti Kristų jis labai norėjo padovanoti žmonėms. Kai kam gal tai atrodė griežta, asketiška, jokių kompromisų neleidžianti laikysena. O vis dėlto tai dėl tos aistringos meilės Viešpačiui ir Dangaus Kūrėjo mums padovanoto gyvenimo tikslo! Kaip tame pačiame Laiške filipiečiams skaitome: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti...“ (Fil 3, 8). Toks atsidavimas ir tokia ištikimybė traukia. Ji žavi. Čia turbūt ir yra paaiškinimas, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje norėjo tėvo Žeraro dvasinio vadovavimo, jo įžvalgos, patarimo visais gyvenimo klausimais. Štai jis kalbėjo: „Kiekvienas žmogus savo širdyje supranta meilę. Mūsų uždavinys sužmoginti pasaulį, kad vėliau galėtume sukrikščioninti. Turime bendrauti su Dievu per maldą ir darbą, kad galėčiau, kaip žmogus, geriau elgtis ir geriau bendrauti su kitu. Jei mes jaučiamės nemylimi, į kitus žiūrime kaip į priešus. Jei vaikas jaučiasi mylimas, jis nieko nebijo. Velnias gudrus, nori mus apgauti, bet Jėzus visagalis. Nebijoti gyvenime tvarkos ir tvirtų žodžių!“ Tuo jis ir apdovanojo savo dvasios vaikus. Jis mums leido patirti tarsi pratęstą vaikystę, kur jis buvo mus mokantis tėvas ir prie jo galėjome jaustis esantys vaikai.

Galiausiai galime sakyti, kad jo gyvenime savaip išsipildė apaštalo Pauliaus žodžiai: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–11). Matėme jį nešantį kančios naštą. Ilgus metus savo gyvenime jis kentė dėl galvos drebėjimo. Išgyveno, kad misija Lietuvoje taip nedrąsiai traukia naujus pašaukimus, drauge su Bažnyčia Lietuvoje jaudinosi dėl jos patiriamų išbandymų ir po ilgų okupacijos metų mūsų tautiečiams padarytų žaizdų pasekmių.

Viešpats mus nustebino, kai matėme tėvo Žeraro paskutines žemiškojo gyvenimo dienas. Jis, visą gyvenimą ištikimai laikęsis liturginio gyvenimo ritmo, jo pabaigoje kone susitapatino su Didžiąją savaitę minimais Viešpaties Kryžiaus slėpiniais. Paskutinį kartą drauge su broliais Palendrių bažnyčioje koncelebravo Šv. Mišias pirmąjį Gavėnios sekmadienį, kai skaitoma Evangelija apie Jėzų, išėjusį į dykumą. Tėvo Žeraro sunki liga tapo ta dykuma. Sužinojęs, kad „jau nebus geriau“, drąsino jau save tuo „pirmyn“. Ir pats turėjo prisiminti žodžius, kuriuos sakė savo dvasios vaikams: „Negyventi praeitimi, o žiūrėti į priekį. Jei gundo mintis apie praeitį, reikia šauktis Jėzaus vardo. Jėzau, tas mano reikalas dabar yra Tavo reikalas, nes aš negaliu.“ Jis daugelį mūsų mokė, kaip pats sakydavo, „maldelės“: „Jėzau, Tu myli mane, aš pasitikiu tavimi.“ Ir ragino prisiminti posakį: Ego semper tecum („Visada esu su Tavimi“). Jis atsisveikino ir, palaiminęs savo brolius bei mus, kuriems teko paskutines dienas jį aplankyti, ištarė: „Ačiū.“ Paskutinę savo gyvenimo dieną meldėsi Jėzaus žodžiais ant kryžiaus „mano Dieve, mano Dieve“ ir iškeliavo Didžiojo trečiadienio rytą, skambant vienuolyno varpams po Rytmetinės maldos. Tai metas, kai jis už savo dvasios vaikus melsdavosi „Viešpaties Angelo“ malda.

Tėvo Žeraro laidotuvės įvyko Didįjį penktadienį broliams sugiedojus šeštąją liturginę valandą, o grįžus nuo kapo – devintąją valandą. Didįjį penktadienį Bažnyčia prisimena Viešpatį, prikaltą ant kryžiaus ir mirusį atsiduodant Dangaus Tėvui. Tėvo Žeraro mama mirė Didįjį penktadienį, o jis pats prieš mirtį susigraudinęs prasitarė: „Noriu pas mamą.“ Tai mums, čia pasiliekantiems, yra Dievo gailestingumo ženklai, liudijantys Jėzaus žodžius, kad mūsų „net visi galvos plaukai yra suskaityti“ (Mt 10, 30) ir kad be jo valios niekas nevyksta. Atėjusi Velykų iškilmė ir Gailestingumo savaitė, kurioje šventėme Viešpaties mums dovanotą Prisikėlimo viltį, guodė mus, išlydėjusius savo dvasios tėvą į Dangiškojo Tėvo namus. Tai irgi ženklas mūsų liūdinčioms širdims nenusiminti, bet, kaip tą kartą darė mokiniai, guostis Prisikėlusio Jėzaus žodžiais: „Drąsos“ „Nebijokite“ ir „Ramybė Jums“.

Dėkojame gerajam Viešpačiui už dovanotą tėvo Žeraro gyvenimą ir jo tikėjimo liudijimą. Tai nuostabios ištikimybės, visiško pasitikėjimo Dievu ir nuolankumo gyvenimas. Mes negalėsime užmiršti šios nuostabios malonės mūsų Tėvynei, gautos per tėvo Žeraro ištikimybę tikėjimo liudijimui.

Dėkojame Tau, Viešpatie, kad tokiu nuostabiu būdu pažvelgei į mūsų tautą ir mus visus bei nuolat teiki mums atgaivą bei savo artumo paguodą ir toliau per brolių benediktinų, čia gyvenančių ir besimeldžiančių, dovaną!