Skelbiama Bernardinai.lt leidimu 

Grįždamas iš vizito Armėnijoje birželio 26 d., popiežius Pranciškus bendravo su žurnalistais, ir vienas iš jų paprašė pakomentuoti neseniai Dubline kardinolo R. Marxo išsakytą mintį, kad Katalikų Bažnyčia turėtų atsiprašyti gėjų bendruomenės už tai, jog marginalizavo šiuos žmones. Štai popiežiaus atsakymas, kurį cituoja portalas „Vatican insider“:

Leiskite man pakartoti tai, ką sako Katekizmas: negalima šių žmonių diskriminuoti, jie privalo būti gerbiami ir sulaukti pastoracinio palydėjimo. Jie gali būti smerkiami ne dėl ideologinių priežasčių, tačiau dėl savo politinio elgesio, tam tikrų demonstracijų, kurios yra pernelyg įžeidžios kitiems. Problema kyla, kai asmuo šioje situacijoje yra geravalis ir ieško Dievo. Kas mes tokie, kad teistume? Mes turime suteikti gerą palydėjimą, remdamiesi tuo, ką sako Katekizmas. Kai kurios valstybės ir kultūros, savaime suprantama, turi tam tikrą tradiciją, kuri kitaip žiūri į šią problemą. Manau, kad Bažnyčia arba veikiau krikščionys, nes Bažnyčia yra šventa, privalo ne tik atsiprašyti, kaip kad sakė šis kardinolas… Tačiau jie privalo atsiprašyti ir vargšų, išnaudojamų moterų, jie privalo atsiprašyti, kad daugybę kartų laimino ginklus ir nesuteikė palydėjimo tokiai daugybei šeimų.

Prisimenu uždarą katalikišką kultūrą, kai buvau vaikas Buenos Airėse. Nebuvo galima įžengti į išsiskyrusios poros namus. Kalbu apie tai, kas buvo prieš 80 metų. Ačiū Dievui, kultūra pasikeitė. Kaip krikščionys mes turime už daug ką atsiprašyti, ne tik už tai: „atleisk, Viešpatie“ – tai žodžiai, kuriuos dažnai esame linkę pamiršti. Kunigas kaip „vadovas“, o ne kaip tėvas, kunigas kaip tas, kuris išperia kailį, o ne tas, kuris apkabina ir atleidžia… Yra tiek daug šventų kunigų ligoninėse ir kalėjimuose, tačiau jie yra nematomi, nes šventumas yra kuklus. Nekuklumas tuo tarpu yra begėdiškas ir demonstratyvus. Yra tiek daug organizacijų su gerais žmonėmis ir daug organizacijų su ne tokiais gerais. Mes, krikščionys, taip pat turime daug motinų Teresių…

Tai neturėtų mūsų šokiruoti, juk apie tai sukasi visas Bažnyčios gyvenimas. Visi mes esame šventieji, nes turime Šventąją Dvasią, tačiau visi esame ir nusidėjėliai, aš pats pirmiausia ir labiausiai.

Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis KĖVALAS sutiko pasidalinti savo įžvalgomis su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Kaip turėtume suprasti šiuos žodžius? Ar tikrai popiežius pasakė kažką naujo?

Šiuo pasisakymu popiežius Pranciškus pratęsia ne kartą išsakytą mintį apie tai, kad Bažnyčia gali sirgti teisuoliškumo ir klerikalizmo liga: žinant tiesą, skelbti ją ne švelniai kviečiant, o baudžiant. Su teisuoliškumo jausmu. Tas jausmas yra tikrai nesvetimas Bažnyčiai, nes pasak popiežiaus, nemažai kunigų bando krikščionybės tiesas perteikti tarsi bausdami, o ne skatindami žmogų laisvai prie jos prisiartinti.

Reikia pabrėžti, kad popiežius kalba ne vien apie gėjus, bet ir apie kitas marginalizuotas grupes: pavyzdžiui, moteris ir vargšus. Kalba apie bendresnį kontekstą, norėdamas pabrėžti, kad krikščionis neturi marginalizuoti: net jei tai būtų žmogus, susijęs su nuodėme. Mes tai matome iš Jėzaus laikysenos, kaip jis elgėsi su nuodėme ir su žmonėmis.
Sutapatinti žmogų tiesiogiai su nuodėme neleidžia krikščioniškoji teologija, mes juk skiriame žmogaus asmenį nuo nuodėmės. Negalime žinoti, kas vyksta jo sąžinėje.

Antra, net jeigu žmogus ir daro klaidą, negalime jo auklėti, žvelgdami į jį iš viršaus kaip teisuoliai ir smerkdami. Jei smerkiame kitą – neatitinkame Jėzaus mokymo stiliaus. Patenkame tarp tų, apie kuriuos Jėzus įspėja: „Vargas jums, jei esate fariziejiškai nusiteikę.“

Manau, popiežius skatina jautrumą, prašo, kad žmonės nedarytų pernelyg greitų išvadų. Labai lengva būti sočiam ir užtikrintam, o vis dėlto reikia pripažinti, kad visi esame nusidėjėliai: kas tu toks, kad mestum tą akmenį? Jeigu visi pasitraukė nuo viešai pasmerktos nusidėjėlės, sučiuptos svetimaujant, atrodo, kad ir mes turėtume „atsitraukti“ nuo smerkimo, jei supratome, ko moko ši Evangelijos vieta.

Išties iš katalikų prašoma gana sudėtingo dalyko: turėti savo tapatybę, turėti „savo tiesą“, siekti kuo geresnių sąlygų jai įtvirtinti, o kartu gerbti kito tapatybę, leisti kitam turėti savo tiesą. Tai nėra lengva ir paprasta, ypač, kai tikėjimo principus tenka taikyti praktikoje.

Galime išvesti paralelę iš popiežiaus Jono Pauliaus II žodžių, kad šiais laikais pasaulis labiau klausysis liudytojų, o ne mokytojų. Šiandien galiu daug labiau kitą patraukti liudydamas tai, kuo esu įsitikinęs, nei tiesiog abstrakčiu mokymu. Mokymas gali virsti kito žmogaus kaltinimu. Galiu žvelgti į kitą iš teisuoliškumo pozicijų.

Nesame skatinami atsisakyti savo tapatybės – to išties labai reiklaus mokymo. Tačiau tas reiklus mokymas man negali tapti priežastimi puikuotis prieš kitą, prieš tą, kuris nesugeba juo gyventi. Tai, kad aš gal sugebu gyventi taip, kaip moko tikėjimas, nėra mano nuopelnas. Jeigu man pavyksta, tai – Dievo malonė. Deja, neretai žmonės, kurie tą reiklų mokymą priima, suvidujina, papuola į pagundą puikuotis prieš tuos, kurie yra dar tik kelio pradžioje ar pakeliui idealo link.

Manau, kad, popiežius, viena vertus, primena mums mokymą, kuris yra išties reiklus, kita vertus, pabrėžia būdus, kaip derėtų tą reiklų mokymą perteikti.

Tikrai daug nepasieksime, jeigu tą mokymą perduosime „kietai“. Jau ir taip yra nelengva jį priimti. Efektyviai galiu perduoti tik tada, kai liudiju apie savo tikėjimą, apie tai, kad man pasisekė juo gyventi, kaip man sekasi jį priimti. Dalis mokymo taip pat yra ir apie tai, kaip man nesiseka. Galbūt ta dalis apie nesėkmę kitam gali būti daug svarbesnė: parodys, kad jis nėra vienas toje tikėjimo kovoje, kurioje keliauja ir turi išbandymų.

Dažnai popiežius pamini, jog yra krikščionių, kuriems nesiseka. Pateikia labai realistišką Bažnyčios vaizdą, ir jis patrauklesnis tiems žmonėms, kurie yra už Bažnyčios ir kuriems nesiseka.

Jiems kur kas lengviau ateiti į bendruomenę, kurioje yra ir nesėkmingų žmonių, negu žiūrėti į tą bendruomenę, kurioje susirinkę vien „laimėtojai“, kuriems viskas lengvai klostosi, o mes štai – nusidėjėliai, kuriems niekada nepavyks įsitvirtinti to idealo, kurį jau pasiekė tam tikros grupės.

Galime sakyti, kad toks popiežiaus kalbėjimas tampa ir evangelizacija. Toks evangelizacijos būdas, manau, itin aktualus šiuolaikiniame pasaulyje – šiais gailestingumo metais. Jis ypač aktualus tiems, kurie savo aplinkoje susiduriame su panašiais žmonėmis.

Tenka girdėti išsakomą abejonę: ar tai reiškia, jog dabar galima „ramiai žiūrėti“ į tai, kad kitas klysta? Tačiau juk Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai pripažįsta, kad paskutinė žmogaus instancija yra jo asmeninė sąžinė.

Ką reiškia „ramiai žiūrėti“? Manau, kalba eina ne apie abejingumą ar toleranciją, kuri reiškia, jog man visiškai nesvarbu kitas žmogus. Kataliko laikysena suprantama, kaip rūpinimasis kitu žmogumi, norint perduoti jam savo atrastą suvokimą. Tačiau nebaudžiant to žmogaus, jeigu jis jo dar neturi ar negali priimti, bet ieškant būdų, kaip tam žmogui padėti suprasti.
Popiežiaus Pranciškaus knygoje „Dievo vardas – gailestingumas“ pasakojamas epizodas apie kunigą, kuris bando duoti išrišimą myriop pasmerktam kaliniui, kuris, tačiau nesugeba sužadinti gailesčio dėl vienos savo nuodėmės. Kunigas suka galvą, kaip suteikti jam pagalbą, tačiau kartu išsaugoti Bažnyčios mokymą: tad jo klausia: „Ar gailiesi dėl to, kad nesigaili?“ Kalinys, žinoma, gailėjosi. Tad mes taip pat turime ieškoti įvairių būdų pasiekti žmones. Žinoma, tai yra daug sunkiau, negu žmogui užklijuoti etiketę. Nėra lengvų atsakymų.

Sakyčiau, šiuo atveju, jeigu aš negaliu žmogui pasakyti ko nors gero, kas yra mylėtina ar girtina, geriau jau patylėti, susilaikyti nuo blogo. Jei negaliu žmogaus paskatinti į gera, geriau jau patylėti.

Gal mums, eiliniams katalikams, ne visada yra aišku, ką popiežius turi omenyje, kalbėdamas, jog turime atsiprašyti ir vargšų, moterų... – tam tikrų grupių.

Taip, popiežius tikrai kviečia į sąžinės peržvalgą. Esame labai gundomi matyti save kaip teisiuolius, kuriems pasisekė, o nusidėjėliai turi atsiversti.

Tačiau įžvelgti savyje nusidėjėlį, taip pat Bažnyčią pamatyti ne tik kaip šventųjų, bet ir nusidėjėlių bendruomenę yra vienas iš Gailestingumo metų namų darbų mums. Negaliu būti gailestingas kitam žmogui, kol neįžvelgiu, kad pačiam reikalingas gailestingumas...

Reikia peržvelgti, kurioje vietoje esu padaręs kito žmogaus atžvilgiu klaidų. Jeigu atvirai nesmerkiu ar nežeminu, dar nereiškia, jog nesu nusidėjęs tam žmogui: gal mano mintys ar nesąmoningi veiksmai rodo, kad negerbiu tų žmonių. Pavyzdžiui, gal nieko blogo nedarau vargšui, bet praeinu pro jį nepadavęs rankos... Panašiai ir su gėjais.

Be to, nežinome, kokią kainą moka tie žmonės, kurie yra homoseksualūs – gali būti tų žmonių pastangos Dievo akyse išlaikyti moralinį integralumą yra daug didesnės, negu mano, kuris neturiu to iššūkio.

Bendravo Saulena Žiugždaitė