2013 m. liepos 19 d.
Pokalbis Bernardinai TV
Vyskupas Kęstutis Kėvalas (gimė 1972 m. vasario 17 dieną) – vienas jauniausių Lietuvos vyskupų ir, regis, vienintelis, kuris profesionaliai groja akordeonu ir gilinasi į laisvosios rinkos ekonomiką. Teologijos mokslų daktaras (disertaciją apsigynė 2008 metų pradžioje), paragavęs ir žurnalisto duonos (2010–2012 metais „Marijos radijo“ laidų direktorius). Žmogus, kurio gyvenime Šventoji Dvasia nuolat pokštauja netikėtais kasdienės veiklos vingiais. Šančių vaikėzas, kuris bepročiu būtų pavadinęs kiekvieną, pranašauajantį jam dvasininko kelią. Svajojo būti vestuvių muzikantu ar garso režisieriumi, bet tikrai ne kunigu (Kauno arkiv. Sigito Tamkevičiaus įšventintas kunigu 2000 m. birželio 29 dieną).
Na, o vyskupo paskyrimą pamatęs, prisipažįsta, verkė iš netikėtumo kaip vaikas. (2012 m. rugsėjo mėnesio 27 dieną popiežius Benediktas XVI paskyrė kunigą K. Kėvalą tituliniu Abziri vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. Konsekracija vyko lapkričio 24 dieną Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.)
Pasak jaunojo vyskupo, šiandien Bažnyčia išgyvena ypač įdomų laikotarpį, kai tenka žengti nepramintais takais, rizikuojant susižeisti į aštrius iššūkių kampus. Tačiau žaizdos, gauti gumbai ar patirtos nesėkmės yra kur kas geriau nei užsisklęsti iliuzinio komforto zonoje. „Esu įsitikinęs, kad Viešpačiui daug svarbiau yra tai, ar mes stengiamės, nei tai, ar mums viskas pavyksta“, – teigia K. Kėvalas.
Vaizdo pokalbį kūrė Kūrė Andrius Navickas ir Gediminas Šulcas.
Pirmasis pokalbis apie pašaukimą. Taip pat pridedame pagal šį pokalbį parengtą teksto fragmentą. Visą tekstą skaitykite knygoje TIK ĖJIMAS KELIU.
I. Apie pašaukimą
Nei vaikystėje, nei rinkdamasis profesiją po mokyklos, net neturėjau minties apie kunigystę. Jei kas nors apie tai man būtų bent užsiminęs, tai būtų nuskambėję kaip kvailystė, visiškai nesuprantamas ir nepriimtinas dalykas. Kadangi man buvo svarbi muzika, taip pat linkau prie tiksliųjų mokslų, tai apsisprendžiau stoti į Kauno technologijos universitetą ir studijuoti radioelektroniką. Buvau sumąstęs, jog noriu būti garso režisieriumi.
1992 metų vasarą, kai jau studijavau radioelektroniką ir per atostogas parvažiavau į mamos tėviškę Rokiškio rajone, netikėtai į mane trenkė „pašaukimo žaibas“. Tai nebuvo taip radikalu, kap šv. Pauliaus aprašytas nutikimas Damasko kelyje, kai Viešpats jį parbloškė ir atėmė žadą, tačiau įspūdis buvo toks, jog į gyvenimą įsiveržė vėtra, ir mano visi įsivaizdavimai išsilakstė į šalis kaip kortų namelis. Vieną rytą įsijungiau televizorių, tikėdamasis pažiūrėti kokį nors kino filmą, ir nustebau pamatęs kalbant vyskupą. Man tuo metu televizija ir vyskupas atrodė du sunkiai suderinami pasauliai. Tai labiausiai suintrigavo neperjungti kanalo, bet paklausyti, ką Telšių vyskupas Antanas Vaičius sako. Jis kreipėsi į jaunus žmones, kurie renkasi gyvenimo kelią, drąsindamas stoti į kunigų seminariją, pagalvoti apie dvasininko pašaukimą. Tiesiog nustėrau supratęs, jog šie vyskupo žodžiai man daro didžiulį įspūdį, ir aš svarstau – o gal galėčiau būti kunigas?
Mano pirmoji reakcija buvo su nuostaba sumišusi baimė. Išsigandau, kad pati mintis apie kunigystę, kuri man turėjo skambėti absurdiškai, mane palietė ir kelia klausimų. Tądien į mano mintis, širdį buvo pasėta pašaukimo sėkla, kurią priėmiau dramatiškai, su ja kovojau, bet ji augo, tvirtėjo ir galiausiai mane „nugalėjo“.
Nors tai, kas įvyko 1992 metų vasarą, man buvo netikėta ir trikdė, tačiau vėliau supratau, kad pašaukimo sėklai mano gyvenimo dirva kantriai ir švelniai buvo ruošiama šeimoje. Mano tėvai giliai tikintys žmonės. Jie mūsų, vaikų, varu nevarė į bažnyčią, nepiršo savo tikėjimo, bet ugdė tyliu pavyzdžiu. Būdamas vaikas, paauglys mačiau, kaip jie kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Beje, dažniausiai eidavo atskirai – tėtis – anksčiau ryte, o mama taikydavosi į vidudienio šv. Mišias, tačiau tai mums suteikdavo daugiau galimybių – jei nėjai su tėčiu į bažnyčią, gali dar nueiti su mama.
Tiesa, kaip ir daugeliui vaikų, augusių sovietmečiu, teko išgyventi konfliktą tarp mokyklos ir šeimos pasaulių. Mokykloje buvo kryptingai aiškinama, kad tikėjimas – tai praeities reliktas, kuris nesuderinamas su pažanga ir buvimu pionieriumi. Todėl, kai mama mane vienuolikmetį įrašė į slaptą pasirengimo Pirmajai komunijai grupelę, tai pradžioje atrodė, jog man ant pečių uždedama nauja ir visai nereikalinga našta. Tačiau jau nuo pirmųjų grupelės susitikimų, ji įtraukė. Viena vertus, mus mokiusi vienuolė pranciškonė sugebėjo sudominti vaikus gausybe pasakojimų apie šventuosius. Klausėmės jos nuščiuvę. Dar svarbiau buvo pats slaptumas, kuris intrigavo. Apie kitą grupelės susirinkimą buvo pranešama rašteliu, įmestu į pašto dėžutę. Apie tai, ko mokomės, apie ką kalbame, turėjau laikyti paslaptyje nuo klasės draugų ar mokytojų.
Labai noriai priėmiau Pirmąją komuniją, iš karto po jos buvome paruošti ir priėmėme Sutvirtinimo sakramentą. Tačiau kai mane ragino aktyviau įsitraukti į bažnytinį gyvenimą, tapti ministrantu, tvirtai pasakiau – ne. Patarnauti bažnyčioje man atrodė gėda prieš bendraamžius, ir visai to nenorėjau. Bažnyčia traukė paslaptingumu, didingumu, tačiau ji man neatrodė kaip „tikrasis“ pasaulis.
Tiesa, palaipsniui prasidėjo pokalbis su Dievu per maldą, kuri švelniu būdu įėjo į gyvenimą. Kalbėdavau Rožinio maldą. Čia vėl daug davė tylus tėvų pavyzdys. Visgi iki pat 1992 metų negalėjau patikėti, kad maldos gyvenimas, Bažnyčia gali tapti mano gyvenimo branduoliu. Vaizduotėje tarsi viskas buvo sudėliota: kas svarbu, kas ne taip svarbu, kaip viskas turi būti. Maniau, kad baigsiu mokslus, dirbsiu mėgstamą darbą, grosiu, sukursiu šeimą, auginsiu vaikus. Vien mintis apie kunigystę buvo ryškus kontrastas visiems šiems vaizdiniams, ir mane glumino, kodėl tos minties nepaleidžiu, kodėl ji mane taip veikia – gąsdina ir kartu švelniai traukia.
Tą vasarą visą kalną „Katalikų pasaulio“ žurnalo numerių perskaičiau, jaučiau, jog nerimstu ir esu ieškojimų kelyje. Vis iškildavo klausimas – ką daryti su savo gyvenimu? Logiškiausiai atrodė atsakymas, kad jei jau pradėjau, turiu tęsti studijas, tačiau būdavo – skaitau kvantinės fizikos vadovėlį, o žvilgsnis vis krypsta į ant stalo padėtą Antano Maceinos knygą, kuri mane traukia kur kas labiau. Supratau, kad atsidūriau dramatiško pasirinkimo kryžkelėje.
Jaučiau kovą savyje tarp įsitikinimo, jog kunigystė yra kvailystė, šunkelis, kurį pasirinkęs viską prarasčiau, ir balso, raginančio surizikuoti, klausiančio – ar tai nebūtų galingas iššūkis, kuris papuoštų gyvenimą? Ginčijausi pats su savimi, ieškodamas kontrargumentų, bandydamas pagrįsti, kodėl kunigystė ne man. Šis vidinis pokalbis vis labiau peraugo į maldą, kurioje klausiau Dievo, ką daryti, ir galiausiai prašiau ženklo.
Sakiau: „Dieve, duok man ženklą, ką turiu daryti. Jei bus ženklas, tai suku į kunigystę. Jei ženklo nesulauksiu – tai tegu lieka viskas, kaip yra.“ Kai išsakiau Dievui savo sąlygas, kiek nurimau bent porą savaičių. Atrodė, jog viskas teka sena vaga, bet staiga vieną naktį susapnavau ypatingą sapną.
Sapnavau didžiulę pievą, į kurią tarsi į televizoriaus ekraną įžengia kunigas ir man sako: „Nori ženklo? Kokį ženklą galėčiau tau duoti?“ Jis desperatiškai dairosi aplinkui, paskui pamato besiganantį arklį ir taria: „Tai galėtų būti ženklas... Tačiau noriu tau pasakyti, kad jokio ženklo nebus, atsiprašau.“ Pabudau sutrikęs, sėdėjau ant lovos krašto ir galvojau, ką visa tai galėtų reikšti. Ar tai buvo mano išmelstas atsakymas, ar mano vaizduotė, paprasčiausiai sudirgusi nuo ženklų laukimo. Jau vėliau, kai studijavau teologiją, daug labiau pradėjau suprasti, jog tai buvo tikras ženklas, kurio tikslas nebuvo mane priversti elgtis vienaip ar kitaip, bet veikiau priminti, kad esu laisvas rinktis, ir man Dievas patiki pasirinkimo atsakomybę. Jis niekada neprimeta savęs prievarta. Tikėjimas visuomet yra laisvės erdvė.
Būta ir kitų įvairių ženklų, kai labai netikėtai žmonės paklausdavo: o gal aš ketinu būti kunigu? Kai nustebęs perklausdavau, kodėl jie taip mano, dažniausiai jie patys nesugebėdavo paaiškinti, iš kur tokia mintis kilo.
1992–1993 metai man buvo ne tik ieškojimų, dramos, bet ir didžiulės malonės laikas: susitikau ateitininkų, ir jie labai padėjo susigaudyti savyje, galutinai apsispręsti stoti į seminariją; taip pat į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II. Tada man vėl teliko griebtis už galvos. Ruošiantis popiežiaus atvykimui, tvarkėme Kauno seminarijos teritoriją, ką tik buvau tapęs klieriku. Prie manęs priėjo kunigas Robertas Grigas ir pasiūlė skaityti skaitinį per susitikimo su popiežiumi šv. Mišias Kaune. Man, paprastam Šančių vaikėzui, teko skaitinys per tokios svarbos įvykį. Negalėjau atsistebėti, kaip Šventoji Dvasia pokštauja mano gyvenime.