Kartą miestelyje apsigyveno išminčius, kuris greitai pagarsėjo gerais patarimais ir pamokymais. Vienas jaunuolis susapnavo, kad šis išminčius padovanosiąs jam brangų perlą. Iš pradžių abejojęs, vėliau jaunuolis išdrįso kreiptis į šį iškilų žmogų ir papasakojo jam sapną. Išminčius išklausęs nusišypsojo, nuėjo į savo kambarėlį, didžiai jaunuolio nuostabai atnešė perlą ir... padovanojo jam. Koks džiaugsmas lydėjo šį jauną žmogų, kad gavo dovanų tokį brangų daiktą! Tačiau po kelių mėnesių, padėliojęs perlą gražiausiose savo namų vietose ir pasigėrėjęs jo žėrėjimu, jaunuolis prarado džiaugsmą ir susimąstė, kaip išminčius galėjęs padovanoti tokį brangų daiktą. Grįžęs pas jį, paprašė: „Ar galėtum man padovanoti tai, ką ir aš galėčiau kitam žmogui taip dovanoti, kaip tu..?“

Ši istorija kaskart vis išnyra man iš atminties. Pagrindinė jos mintis paprasta: tikrasis džiaugsmas – lengvai dovanoti kitiems tai, kas brangu. Tačiau dovanojimo džiaugsmas retai visuomenėje aptariamas kaip vienas iš giliausių žmogaus džiaugsmų. Įvairių progų metu sveikiname kitus linkėdami laimės bei džiaugsmo ir patys sulaukiame tokių palinkėjimų. Tik ar dažnai susimąstome, kur tas džiaugsmas ir laimė iš tikrųjų slypi?

Kas yra romumas?

Ir Jėzus mums linki laimės: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Atrodo, kad žodį „palaiminti“ galėtume išsiversti į mums šiek tiek aiškesnį žodį – tiesiog „laimingi“. Tačiau ilgiau čia neapsistodami, stabtelėkime prie žmonių, kuriuos Jėzus vadina „romiaisiais“. Žodis „romus“ kone išnykęs iš mūsų kasdienybės žodyno. Retai ką pavadiname „romiu“ ar palinkime tokiam tapti. Mūsų kultūroje „romus“ – tai kone pralaimėjęs, nustumtas į šalį, niekur nesikišantis. Tačiau tai netiesa. Romieji žmonės geba užmegzti pačius giliausius ryšius su kitais ir kurti solidarumą. Taip jie laimi kito širdį, įtvirtina meilės bendrystę. Čia tam tikra prasme ir yra ta „žemė“, kurią paveldi romieji.

Romumas, pasak Giuseppe Colombero knygos „Vidinio išgijimo kelias“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008), apima pakantumą, atlaidumą, geranoriškumą, palankumą, pagarbą žmonėms ir daiktams, meilumą, kantrumą, mokėjimą nutylėti, mokėjimą suprasti ir atleisti, mokėjimą laukti, mokėjimą suderinti ir sutaikyti, užmegzti nutrūkusius ryšius, atstatyti tiltus. Visos šios savybės yra ne tik asmeninės, bet ir socialinės. Juk žmogus, gebantis „atstatyti tiltus“, t. y. gydyti santykius tarp žmonių, giliausia prasme tampa bendrystės, solidarumo ir visuomeniškumo kūrėju. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo labiau stiprėja visuomenės bendruomeniškumas, arba, kaip šv. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus sako, taip stiprėja visuomenės „subjektyvumas“, t. y. visuomenės asmenybiškumas (CA 13). Jam priešinga būsena yra visuomenės susvetimėjimas.

Colombero, minėtoje knygoje kalbėdamas apie romumą, teigia, kad „ši dovana yra skirta tik dialogui, tuojau pat primena kontaktą su kitais: esame romūs su kuo nors. Taigi, atrodo, kad ji skirta ne tam, kad liktų tame, kuris ją turi, bet kad plėstųsi į kitus, kad juos pasiektų, paliestų ir išsiskleistų juose. Tai yra savitas buvimo kartu būdas, be abejonės, šiandien labai neįprastas, bet jį visi mes norime sutikti ir patirti“ (p. 187). Kitais žodžiais galėtume tarti, kad romumas yra žmogaus gebėjimas dovanoti save pasiekiant ir paliečiant kitą ir taip stiprinant visuomenę.

Savęs dovanojimas

Gebėjimas save dovanoti kitam yra aukščiausia įmanoma dovanos forma. Dievas save mums padovanojo Jėzuje Kristuje, kad ir mus išmokytų tapti dovana vieni kitiems. Sutuoktiniai vienas kitam save dovanoja ir patiria džiaugsmą. Tačiau šis savęs dovanojimas neapsiriboja tik šeimos aplinka. Joje jis gimsta, o tada turi plėstis į kitus, taip pat ir į visuomeninius ar net ekonominius santykius.

Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate užsimena apie labai svarbią ir visuomenei būtiną „dovanos kultūrą“. Kaip vieną iš vaistų 2008 m. pasaulį ištikusiai finansinei krizei gydyti popiežius siūlo „dovanos logiką“, kuri kviečia grįsti visuomeninius santykius ne tik tuo, kas apsimoka, bet ir dovanos dvasia.

Krikščionybė nuo pradžios pabrėžė dosnumą kaip būtiną krikščioniui laikyseną. Benediktas XVI sako, kad šiuolaikinė visuomenė šalia „politikos logikos“ turi nepamiršti ir „neatlygintinos dovanos logikos“. Tai popiežius pavadina „neatlyginamumo principu“. Jis labai aiškiai reiškiasi šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, tačiau turi rasti savo vietą ir visuomenėje. Čia Benediktas XVI pabrėžia, jog „ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad būtų tikrai žmogiškas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystės apraiškos“, dar pridurdamas, kad „ir rinkai, ir politikai reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti“ (Caritas in veritate, 34. 39).

Savęs dovanojimas nėra savęs praradimas. Atvirkščiai, tai yra savęs atradimas ir tobulinimas. Save, savo talentus, iniciatyvą, kūrybiškumą pasirengęs dovanoti žmogus yra laisvas. Jis laisvas įveikti užsisklendimo savyje pagundą ir žengti kito žmogaus link. Šis savęs dovanojimas atsiperka, nes sugrįžta džiaugsmo patirtimi. Iš kur tas džiaugsmas? Jėzus sakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), o nuplovęs mokiniams kojas kalbėjo: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Čia slypi vienas iš Jėzaus skelbtų paradoksų, kad dovanodamas gauni, prarasdamas atrandi. Tai ypač galioja tada, kai kitas žmogus negali atsilyginti. Tada atsilygina Dievas savo artumo pajauta, džiaugsmu širdyje, kuris yra nepalyginamai didesnis turtas negu tas, kurį padovanojau kitam. Kitaip tariant, Dievas mums dovanoja džiaugsmo malonę, nes žmogus pataiko į savo giliausio pašaukimo esmę. Žmogus pataiko į tai, ko iš žmogaus tikisi Dievas.

Romus žmogus yra laisvas, nes pirmiausia laimėjo kovą su savimi, o dar tiksliau tariant, atsisakė kovoti su savimi ir atsidavė į Dievo rankas. Toks žmogus paliko pergalę Dievui, o ne sau. Šiemet, kai švenčiame Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės 25 metų jubiliejų, galime drąsiai tarti, kad mus išgelbėjo romumas, tapęs mūsų laisvės „ginklu“. Smurtas, pagieža, neapykanta, keršto ir atpildo troškimas priešui būtų tarsi tikros kovos jausmai, tačiau mes gerai žinome, kuo tai būtų baigęsi. Todėl turėjome pasikliauti ne žmonių įprastais ginklais, bet Dievo ir tik todėl laimėjome. Štai dėl ko mes „paveldėjome žemę“ – mūsų Tėvynę Lietuvą. Ir šiandien tik gausėjant romiųjų galime tikėtis geresnės visuomenės, tikrojo solidarumo, bendrystės ir todėl didesnio džiaugsmo savo tarpe.

Jėzus kviečia: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Romumas ir nuolanki širdis eina greta. Nuolankumas yra Dievo slėpinio priėmimas atvira širdimi. Tai reiškia ir Dievo pasiūlyto džiaugsmo priėmimą, ir tai yra Jo karalystės esmė. Štai dėl ko romieji paveldės žemę, nes jie yra pakankamai nuolankūs priimti Dievo kvietimą į savo karalystę. Jėzau romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį!