2020 m. spalio 22 d.
Homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant šv. Jono Pauliaus II liturginę šventę ir priimant uždedamą metropolito ženklą – palijų
Nuotraukos – Silvijos Knezekytės ir Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės
Visi esame nešami paties Kristaus
Jūsų ekscelencija apaštališkasis Nuncijau, ekscelencijos vyskupai, broliai kunigystėje, brangūs bendradarbiai pastoracijoje, miela mama, brangūs broliai ir seserys,
šiandien, kai drauge minime mūsų visų mylimo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II liturginę iškilmę, Evangelija Jėzaus žodžiais tarsi visų mūsų vėl iš naujo užklausia: „Ar myli mane?“ Taip, šie žodžiai čia skiriami apaštalui Simonui Petrui. Tačiau mes gerai žinome, kad Jėzus šiuo klausimu kreipiasi į mus kiekvieną. Ir vėl naujai laukia mūsų atsakymo, kiekvieno mūsų asmeninio atsiliepimo. Dievas sukūrė šį pasaulį iš meilės, nes norėjo pasidalyti su mumis gyvenimo dovana – apstaus gyvenimo kuris neturi pabaigos. Jo meilės pėdsakų užtinkame subtilioje pasaulio tvarkoje ir gamtos grožyje. Jo kūrybos braižą matome neišmatuojamos visatos toliuose. Jo iniciatyvą jaučiame žmogui perduotame troškime įdirbti šio pasaulio sodą. Šventoji Dvasia, veikianti šiame pasaulyje, vis iš naujo ragina mus tęsti Dievo kūrybos darbą, tobulinti save, o svarbiausia – ragina atsiliepti mus mylinčiam Dievui, kuris klausia: „Ar myli mane?“ Dažnai žmonės pasidalina, kad tikėti į Dievą būtų daug lengviau, jei Jo veikimas būtų akivaizdesnis, labiau apčiuopiamas, nes Dievo nematome. Tačiau ir Dievas mūsų „nemato“, jei mes neatveriame Jam savo širdies, jei neatsiliepiame Jo kvietimui į bendrystę. Matyti Dievą reiškia Jam atsiverti. Pajusti Jo veikimą reiškia Jį mylėti. Tapti panašiems į Kūrėją reiškia kurti bendrystę. Jis laukia ir mūsų atsako, to, kurį Simonas Petras ištarė ant Tiberiados ežero kranto: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“
Šį atsakymą savo gyvenimu ištarė šventasis popiežius Jonas Paulius II. Kažkada dar būdamas jaunas studentas, jis pajuto savo širdyje kalbinimą: „Ar myli mane taip, kad galėtum tapti kunigu“? Šiandien žmonija ir XXI amžiaus istorija yra kitokia dėl šio didžio žmogaus atsako Dievui. Jis atsivėrė Dievo iniciatyvai, o tada jo gyvenimas tapo regimo Dievo veikimo mūsų tarpe ženklu. Jis panašiai kaip Simonas Petras tris kartus savo gyvenime ištarė: Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“ tapdamas kunigu, vėliau vyskupu ir galiausiai šv. Petro įpėdiniu, popiežiumi. Šiandien mes dėkojame Dievui už Karolio Vojtylos – šv. Jono Pauliaus II gyvenimo liudijimą, nes jis mums primena, kad Dievas myli, galingai veikia ir slėpiningu būdu kreipia pasaulio istoriją bei žmonių širdis link savęs. Ką mes galime pasimokyti iš šio įspūdingo žmogaus gyvenimo?
Pirmas ir svarbiausias šio švento žmogaus gyvenimo bruožas – jis buvo apsuptas maldos. Kaip tikras benediktinas, pasak Georgeʼo Weigelio knygos „Vilties liudytojas“, jis keldavosi pusę šešių ryte ir skubėdavo melstis, kalbėtis su savo Dangiškuoju Tėvu. Tada šv. Mišios ir keletas ryto valandų, praleistų rašant Viešpaties įkvėptas mintis. Jis kiekvieną dieną melsdavosi Rožinio malda, nes, pasak jo, vyskupiškasis šūkis buvo „Totus tuus“, kuris reiškė visišką pasivedimą Švč. Mergelės Marijos globai. Jis kiekvieną Gavėnios dieną, o kitu laiku kiekvieną penktadienį apmąstydavo Jėzaus kančią Kryžiaus kelio maldoje ir dažnai praleisdavo laiką adoracijoje, kuri, kaip pats liudijo, suteikdavo jam jėgų. Tad iš maldos, to įsijautimo į Viešpaties slėpinius kilo kitas šio asmens bruožas – ypatingas gebėjimas įsijausti į žmogų. Žmonės liudija patyrę jo asmens magnetizmą, tą švytėjimą ir ramybę, kuri visus traukė. Tiems, kuriems teko laimė pabendrauti su Jono Pauliumi II, kalbėjo apie patirtą betarpiškumą, paprastumą, giedrumą ir ramybę. Čia Lietuvoje, Kaune, jam pravažiuojant pro susirinkusius gatvėje, žmonės liudijo jautę šilumą, kuri juos palietė, sujaudino ir net sugraudino Dievo žmogaus artumo patirtimi (šioje vietoje arkivyskupas paliudijo ir apie savo asmenišką patirtį, kai 2004 m. iš troškimo pamatyti popiežių Joną Paulių II atvyko į Romą dalyvauti jo vadovaujamose Didžiojo ketvirtadienio pamaldose; Šventojo Petro bazilikoje, kur meldėsi 2 tūkst. kunigų, iš paskutinių suolų jis netikėtai buvo pakviestas dalyti šv. Komunijos ir galėjo iš labai arti pamatyti popiežių – red. past.).
Ir galiausiai šio švento XX a. epochos žmogaus bruožas – tai drąsiai kalbėti, veikti ir daryti įtaką pasaulio likimui. Šv. Jonas Paulius II savo testamente rašė: „Mūsų gyvenami laikai yra neapsakomai sunkūs ir neramūs. Bažnyčios kelias ir tikintiesiems, ir ganytojams irgi tapo sunkus bei įtemptas, gausus šio laiko išmėginimų. Kai kuriose šalyse... Bažnyčia išgyvena ne ką menkesnio nei ankstyvaisiais amžiais persekiojimo laikotarpį, išties jis pranoksta juos negailestingumo ir neapykantos dydžiu.“ Pirmasis skaitinys šiandienos Dievo žodyje priminė apaštalo Pauliaus žodžius, jog „pasitikėdami Dievu mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki“. Ši patirtis atsikartoja ir mūsų laikais. Šiandien aiškiai įvardijama, kad šv. Jonas Paulius II buvo Dievo įrankis išsklaidant Rytų Europoje komunizmo miglą ir laisvinant žmones kurti gyvybės kultūrą. Jo ryžtas kalbėti apie žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumą, šeimos, atspindinčios Švč. Trejybės slėpinį, svarbą žmogui ir visuomenei buvo pagrindinės temos, kurios kėlė meilės revoliucijos bangą pasaulyje. Jos nuotaikomis ir mūsų tauta persiėmė, kai prieš trisdešimt metų sustojusi prie degančių laužų Seimo rūmų prieigose bei susikabinusi rankomis Baltijos kelyje meldėsi, giedojo ir dainavo dainas, kurios pasirodė stipresnės nei žvanginimas ginklais. Popiežius Jonas Paulius II mylėjo Lietuvą. 1984 metais Romoje jis surengė Šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų, o 1987 metais Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimą. Palaimintuoju 1987 metais paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC. 1988 metais pakėlė kardinolu Vincentą Sladkevičių MIC, o 2001 metais – Audrį Juozą Bačkį. Jis pirmasis popiežius, aplankęs mus Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Popiežius Jonas Paulius II mylėjo savo ganomuosius ir per savo pontifikato laiką daugybe apaštališkųjų kelionių, laiškų ir paraginimų stiprino viso pasaulio žmones. Jonas Paulius II buvo Gerojo ganytojo pavyzdys mūsų epochai, mūsų pasauliui. Tai ganytojas, kuris padovanojo savo gyvenimą Viešpačiui ir žmonėms, pasauliui ir mums visiems, kurie šiandien semiamės padrąsinimo iš šio mūsų laikų šventojo.
Gražus ir simboliškas ganytojo ženklas yra palijus, grynos vilnos audinys, uždedamas ant popiežiaus ir arkivyskupų pečių kaip vienybės su Romos Sosto įpėdiniu ženklas. Šis senas nuo IV a. Romos vyskupo ženklas yra laikomas Kristaus jungo atvaizdu, primenančiu Išganytojo žodžius: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs... mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 29–30). Viešpats dalinasi su savo bendradarbiais meilės našta, kurią ištaręs: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad tave myliu“ gauna apaštalo Petro misiją: „Ganyk mano avis.“ Palijaus vilna čia atvaizduoja ir paklydusios, sergančios ir silpnos avies ženklą. Ganytojas pasiryžta, kaip ir Viešpats Jėzus savo palyginime ragina, dėtis ant pečių paklydusią avį ir nešti ją į ganyklą ir prie sraunių malonės vandenų. Palijus taip pat primena, kad visi mes esame nešami paties Kristaus, todėl turime nešti ant pečių ir vieni kitus. Šis gražus ženklas, kuris prieš tai, kai uždedamas ganytojui ant pečių, būna padėtas ant apaštalo Petro kapo Vatikane, žymi Bažnyčios vienybę, jos pačios slėpinį, nes žmonija, visi mes, esame ta paklydusi avis, dažnai nerandanti kelio dykumos sausroje. Jėzus per Bažnyčią dalijasi misija su savo bičiuliais eiti ir ieškoti paklydusių ir net atiduoti savo gyvybę. Tad klausimas „Ar myli mane“ ir mūsų atsakymas „Taip, Viešpatie“ dovanoja mums visiems misiją ganyti vieniems kitus, dovanoti save.
Kai pirmą kartą išgirdau Viešpaties raginimą kunigystės pašaukimui – išsigandau. Ilgai svarsčiau, ar tai nėra tik paprasčiausi sentimentai, įsikalbėjimas ar laikina nuotaika, kuri gal praeis. Vėliau nedrąsiai ištaręs „Taip, Viešpatie“, patyriau Jo artumo dovanotą ramybę ir džiaugsmą. Pašaukimo kelyje tą išgąstį patyriau dar keletą kartų. Tai buvo tada, kai iš nuncijaus Luigi Bonazzi išgirdau popiežiaus Benedikto XVI kvietimą tapti Kauno augziliaru ir kai jis mane drąsino pasitikėti prisimenant Jėzaus žodžius Simonui Petrui ir pirmiesiems mokiniams: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5, 4). Patyriau dar kartą, kai Palendrių vienuolyne, kur buvau atvykęs dykumos dienai, pasirodė nuncijus Pedro López Quintana ir paskyrė būti Telšių vyskupijos ganytoju. Tame pačiam vienuolyne išgirdau ir dabartinio mūsų nuncijaus arkivyskupo Antuno Petaro Rajičiaus perduotą popiežiaus Pranciškaus kvietimą tapti Kauno arkivyskupu. Nedrąsu žengti, nedrąsu priimti tokias atsakingas pareigas, tačiau guodžiuosi Jūsų, brangieji, malda ir šv. Jono Pauliaus II užtarimu. Jis, 1978 m. spalio 22 d. pradėjęs eiti vyriausiojo Bažnyčios ganytojo pareigas, Šv. Petro aikštėje susirinkusiai miniai ir visam pasauliui tarė: „Nebijokite: atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui.“ Šiandien sklindant toliau šių šv. Jono Pauliaus II žodžių aidui, ir aš, drąsindamas save ir Jus, žengiu šios nelengvos tarnystės keliu, žinodamas, kad šis gyvenimas ir mūsų atsiliepimas Viešpačiui sekti Jį yra neapsakomos mums meilės dovana. Ji skirta mums visiems, mūsų Bažnyčiai ir mūsų pasauliui, dėl kurio jis atidavė savo gyvybę. AMEN.
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas