2020 m. lapkričio 2 d.
Vėlinių dienos homilija
Nuotrauka – Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos
Šiandien Vėlinių dieną prie Viešpaties altoriaus prisimename atsiskyrimus su tais, kurių jau daugiau nėra šalia mūsų. Šie žmonės jau turėjo galutinę žmogiškojo gyvenimo patirtį – mirtį, kuri tikinčiojo žmogaus išgyvenama kaip visiško atsidavimo į Viešpaties rankas patirtis.
Mirtis yra viena skaudžiausių patirčių šiame gyvenime. Ji mus gąsdina savo paslaptingumu, visagalybe, pagaliau, kaip neretai būna, savo staigumu. Viską, ką žmogus turėjo, – savo artimuosius, talentus, pasiekimus – tarsi akimirksniu praranda mirties glėbyje. Tad ar čia gali būti kokia nors paguoda ar viltis? Ji nuolat mums patiems primena apie gyvenimo trapumą, laikinumą, mes nuolat gyvename mirties akivaizdoje, nuolatiniame jos artume.
Tradiciškai mirtį suprantame kaip kūno ir sielos atsiskyrimą. Tačiau žinome, kad kūnas be sielos, taigi ir siela be kūno negali gyventi. Tad jeigu tokia glaudi yra sielos ir kūno vienovė, kas atsitinka mirties akimirką, kai būtent sakome, kad žmogaus siela iškeliauja, o kūnas lieka mums laidoti? Ar mirtis yra tokia išimtis, kur Dievas pakeičia šį dėsnį, kad žmogus yra kūno ir sielos neatskiriama tikrovė ir perkeičia mus į kažkokį naują būvį, kur siela gali gyventi be kūno?
Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams rašo: „Gal kas paklaus: ‚Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?‘ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ką ir sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną“ (1 Kor 15, 35–38). Apaštalo žinia – kad Dievas žmogui dovanoja kitą, jau nemarų kūną, kurio užuomazga tarsi sėkla yra rengiama šiame gyvenime, sėjama mirtimi į žemę, kad išdygtų amžinybei. Metama į žemę sėkla pradingsta, tačiau iš jos išauga augalas, kurį galima palyginti su amžinajam gyvenimui prikeltu žmogumi.
Tikinčiam žmogui mirtis nėra tai, kas jį sunaikina su visais jo planais ir troškimais. Tikinčiam žmogui mirtis gali tapti vienu iš tobuliausių jo gyvenime atliktų veiksmų, būtent visiško savęs atidavimo į Tėvo rankas veiksmų. Mums esant gyviems ir atsiduodant į Viešpaties rankas vis kažkas lieka: ši diena ar ateinančios gyvenimo dienos, mano santykiai, pradėti darbai, ateities užmojai. O mirties akivaizdoje mums lieka vienintelė viltis, kad aš nebūsiu užmirštas savo Kūrėjo. Jis, mane pašaukęs į šį gyvenimą, pašauks ir į amžinybę. Pats Jėzus mus moko, kaip elgtis mirties valandą, galingu balsu sušukęs ant kryžiaus: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jėzus taip pat atidavė save, savo gyvybę į Tėvo rankas. Tačiau, kaip neretai nutinka, mirties momentas yra paskandintas skausme, o kartais ir nesąmoningoje būsenoje. Tad kaip svarbu, kad šis atsidavimas įvyktų jau šiandien. Tas atsidavimas Dievui turi jau dabar vykti mūsų gyvenime, nes nei vienas negalime būti užtikrintas, kad tai padaryti turėsime laiko mirties valandą.
Šis atsidavimas yra regimas kiekvienoje mano gyvenimo dienoje. Ką renkuosi – meilę ar neapykantą, gerą ar blogą veiksmą, viltį ar desperaciją? Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra pažymėta šių pasirinkimų ir per juos mes skleidžiamės kaip žmonės. Mes norime vis labiau artėti prie mūsų planų išsipildymo, darbų užbaigimo, svajonių įgyvendinimo, vaikų užauginimo. Visi šie dalykai rodo mūsų kasdienius pasirinkimus. Ar juose glūdi amžinybės troškimas, ar tik grynas žemės šauksmas?
Mes tikime, kad mums ir mūsų artimiesiems tą atsidavimą Dievui pavyks atlikti savo gyvenimu, o mirtyje mes pasieksime aukščiausią šio atsidavimo pilnatvę. Mes tikime, kad mirtis yra tik mirtis mūsų žemiškiems santykiams, bet ne tai dangiškajai tikrovei, apie kurią Šventasis Raštas sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui, net į mintį neatėjo, tai Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“ (1 Kor. 2, 9). Mes tikime, kad šios žemės keleiviams mirtis yra susivienijimas su Kristumi ir yra naujasis Jo kūnas, mistinis Kristaus kūnas, kur jo siela susijungusi su Kristumi, taip išgyveno mirusiųjų prisikėlimą, nes Jėzus yra pažadėjęs „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11, 25). Ir jei ko trūktų šio susitikimo pilnatvei, mes, čia susirinkusieji, būdami to paties mistinio Kristaus Kūno nariais dovanojame savo užtarimo maldą mirusiesiems, sudėdami tai į Šv. Mišių auką, tą tobulą Kristaus atsidavimo Dangiškajam Tėvui veiksmą.
Mes vėl išgyvensime šį susitikimą su Kristumi susivienydami su Juo Eucharistijoje. Jis mums atsidavė, mes atsiduosime Jam. Jis pasitikėjo Dievu Tėvu ir todėl buvo prikeltas, ir mes pasitikime Jėzumi, todėl tikimės kartu su Juo būti prikelti. Štai mes priimsime Viešpaties kūną, ir tikimės, kad mirties valandą Jis mus priims į savo mistinį Kūną. Mes meldžiamės, kad šis mūsų tikėjimas bus Dievo priimtas kaip užtarimo malda amžinai laimei vienybėje su Dievu pasiekti mūsų brangiems mirusiesiems. Viešpatie, tekyla mūsų malda šiandien, tebūna ji ženklas, kad visi mes norime Tau atsiduoti jau dabar, savo kasdienybėje, o mirties valandą – mūsų amžinybei! AMEN.
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas