2021 m. balandžio 4 d.
Homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje
Brangūs broliai ir seserys, su Šventomis Velykomis!
„Mano viltis, Kristus, prisikėlė, jis eis pirma Jūsų į Galilėją!” Šie Marijos Magdalenos žodžiai džiaugsmingai nuskamba Velykų sekvencijoje, kuri giedama prieš Evangeliją iškilmingoje Kristaus Prisikėlimo liturgijoje. Šie žodžiai mums primena Kristaus mokinių džiaugsmą tą rytą, kai nuskambėjo jaudinantis Dievo pasiuntinio, vilkinčio švytinčiais drabužiais, pranešimas: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6). To ryto stulbinantis įvykis perkeitė atskubėjusius prie kapo Kristaus mokinius. „Jis pamatė ir įtikėjo“, – liudija Evangelija pagal Joną apie Kristaus mylimąjį mokinį tą ankstų rytą (Jn 20, 8). Jėzaus iš Nazareto prisikėlimo iš numirusių įvykis tą kartą prieš 2000 metų netoli Jeruzalės pasaulio istorijai suteikė naują kryptį. Šis įvykis kalbina ir mus šiandien. Jeigu mes tos paguodos neturėtume, kokiu būdu galėtume semtis vilties apie tai, kad gyvenimas turi prasmę, jį veda viltis, o amžinybė taip pat yra gyvenimo dalis?
Ką reiškia Kristaus prisikėlimas? Kaip šis istorijos įvykis susijęs su mūsų šiandienos pasauliu? Kokiu būdu galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų taip pat su tuo esame susijęs? „Aš ir Tėvas esame viena“, – kalbėjo Kristus apaštalams, liudydamas apie savo dievystę (Jn 10, 30). Jo būtis buvo viena su Gyvuoju Dievu, o tai reiškia, kad negalėjo prapulti ar sunykti, nes Dievas yra amžinas. Jėzus leidosi būti nužudomas, kad galutinai atvertų mums paslaptį ir apie pačią mirtį, kuri nėra galutinė tikrovė. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn, 4, 16). Taip Pirmajame Jono laiške apibūdinama Dievo ir žmogaus vienybė. Čia yra atsakymas ir į kiekvieno mūsų būties slėpinį. Bendrystė su Dievu yra stipresnė už mirtį. Jei žmogus savo gyvenime kabinasi Dievo rankos, jis mirties jūroje nepaskęsta. Jam atsiveria nauja būties tikrovė – amžinybė, kurią Jėzus yra pažadėjęs žodžiais: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Prisikėlimas mus pasiekia per tikėjimą į Kristų, ir jis mus laiduoja didžiulę perspektyvą per Krikštą Jo įkurtoje bendruomenėje Bažnyčioje. Todėl ir pats Krikštas ar jo pažadų atnaujinimas yra labai svarbi Velyknakčio liturgijos dalis. Ji primena mums ypatingos bendrystės su Prisikėlusiu Kristumi žymę. Taigi tai ne tik prisiminimas praeities įvykio, bet pats įsitraukimas į Kristaus įvykį, Jo asmenį ir Jo mums dovanotą amžinojo gyvenimo pažadą. Štai dėl ko apaštalas Paulius Laiške galatams gali ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Čia glūdi ir mūsų bendruomeniškumo reikšmė. Negalime būti užsidarę nuo Dievo ir kitų žmonių, nes per tai užsidarome ir nuo mus gelbstinčios Dievo malonės. Esame sukurti bendrystei Bažnyčioje, šio laiko pasaulyje, bet ir visų mūsų laukiančios amžinybės tikrovei. Bendrystė, kurios mokomės jau čia ir dabar, susirinkdami melstis, vieni kitiems ištiesdami pagalbos ranką, tarsi atkartoja tą bendrystę, kurios Viešpats tikisi iš mūsų. Tokia bendrystė laiduoja amžinybę. Kokia brangi yra bendrystės su kitu žmogumi dovana!
Brangūs broliai ir seserys, iš čia kyla mūsų krikščioniškojo gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Esame sukurti vaizduotę pranokstančiai tikrovei, kuri neturi pabaigos. Jos blyksnius jaučiame ir patiriame šioje žemėje, kai pavyksta atleisti, paguosti, sustiprinti ir padrąsinti – kai pavyksta panašėti į Kristų. Jau dabar galime ragauti Dvasios vaisių, kurie, pasak apaštalo Pauliaus, yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Tačiau „tokiems dalykams nėra įstatymo“ (Gal 2, 23). Jie turi kilti iš žmogaus širdies. O ji gali semtis įkvėpimo iš pavyzdžio Kristaus, kuris už mus kentėjo, mirė ir prisikėlė.
Šių metų Velykose, brangieji, švenčiame svarbų naujo gyvenimo dovanojimo įvykį. Prieš 95 metus 1926 m balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente paskelbė įkuriantis savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Šiuo potvarkiu drauge su kitomis Lietuvos vyskupijomis buvo įsteigta ir Kauno arkivyskupija. Dėkojame Gerajam Viešpačiui už šią naują pradžią bei Kauno arkivyskupijos gyvavimo istoriją, kurioje įvairiais būdais skleidėsi Kristaus Velykų slėpinys.
Kristus keliauja laike. Jis nori eiti į mūsų gyvenimus, mūsų kasdienybę ir šventes. Jis „praskynė“ kelią ir į mums visiems pažadėtą prisikėlimą. Te Velykos dovanoja naują gyvenimą mums kiekvienam asmeniškai, mūsų šeimoms, mūsų Tėvynei Lietuvai ir mūsų pasauliui! Kristus prisikėlė, iš tikrųjų prisikėlė!
Su Šv. Velykomis! Aleliuja!
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno arkivyskupas metropolitas