Nuotraukos – vaizdo stop kadrai ir arkivyskupijos Šeimos centro
Vasario 16-ąją šventėme atkurtosios Valstybės šventę kaip dovaną, kurią gavome laisvai mūsų šiandienai 1918-aisiais. Šią dieną dėkoti Dievui kasmet tradiciškai Kaune renkamasi į iškilmingas šv. Mišias Kristaus Prisikėlimo bazilikoje – mūsų laisvės šventovėje. Per šiemetinę Vasario 16-ąją čia paminėtas ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metis, tad naujo įkvėpimo prašyta ir dabar Kaune veikiantiems universitetams, jų bendruomenėms. Įprastinėje trečiadienio vakaro maldoje su sielovados bendradarbiais Kauno arkikatedroje melstasi už Lietuvą – didžiąją šeimą ir mūsų namus bei šeimas. Net 40 val. tęsėsi Švč. Sakramento adoracija >>, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti, kurią surengė Kristaus Prisikėlimo parapija drauge su „Marijos radiju“.
Eucharistijos liturgijai Kristaus Prisikėlimo bazilikoje vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ bei miesto parapijose, aukštosiose mokyklose tarnaujantys kunigai. Patarnavo diakonai Benas Ulevičius ir Darius Chmieliauskas bei seminaristai. Giedojo Kristaus Prisikėlimo parapijos choras „In vivo dei“, vadovaujamas Ramūno Baranausko.
Diakono, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano dr. Beno Ulevičiaus paskelbta šv. Mišių Evangelija (Mk 8, 22–26) bylojo apie išgydymo stebuklą – Jėzaus paliestas neregys visiškai praregi.
Pasak liturgijai vadovavusio arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, šį laipsnišką praregėjimą galėtume palyginti su mūsų kelione į laisvę, iš pradžių matant tik šešėlių pavidalu, tik nuojauta, kad galima ją regėti. Mūsų Tėvynės broliai ir seserys visada tikėjo, kad laisvė įmanoma. Su šia viltimi prieš 50-metų buvo pradėtas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygis.
„Šios Evangelijos eilutės taikliai nusako ir Vasario 16-osios esmę. Atkūrę savo valstybę, pradėjome gyventi visiškai naujoje kokybėje, kur išpildėme pašaukimą gyventi laisvėje. Galima sakyti, praregėjome. Tapome Viešpaties galybės liudytojais“, – sakė arkivyskupas, kalbėdamas apie Nepriklausomybės aušrą – laiką, kai trūko visko, bet pakako vilties ir tikėjimo, kai patiriant daug neužtikrintumo 1918 metais tauta kėlėsi laisvės gyvenimui. Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu, tačiau tai pirmiau yra pasitikėjimo Dievu stebuklas.
Pasak arkivyskupo, šios laisvės ir kūrybinių galių išsiskleidimu tapo vos po ketverių metų, 1922-ųjų vasario 16-ąją, įkurtas Lietuvos universitetas. Šis vėliau Vytauto Didžiojo vardu pavadintas universitetas išaugino kartas, kurios ir vėliau išsaugojo laisvės dvasią. Tiek likusieji Lietuvoje, tiek ir išeivijoje daug pasidarbavo, kad būtų išsivaduota iš sovietinės imperijos nelaisvės. Prie vakarietiškosios jo krypties ypač prisidėjo iškilmėse dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys bei rektorius (1990–1993), VDU garbės profesorius Algirdas Avižienis.
Savo homilijoje arkivyskupas pabrėžė šiandien ypač svarbią vienybės dvasią, apie kurią daugiau kaip prieš šimtmetį, 1910 m., pranašiškai rašė mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis: „Tarp savęs turėtume kuo didžiausioje vienybėje gyventi, broliškais ryšiais susirišdami, ... guldydami galvas vienas už visus, o visi už vieną“ (visą homilijos tekstą kviečiame skaityti čia >>)
Vasario 16-osios vakarą gausiai dalyvaujant žmonėms, Kauno arkikatedroje arkivyskupijos Šeimos centro bendradarbės ir jų suburti sutuoktiniai Dievo žodžio skaitiniais, maldos tekstais ir širdis pakylėjančiu, per visą šventovę nuvilnijusiu Alvinos ir Viliaus Kavaliūnų giedojimu Eucharistijos adoracijos valandėlėje bei šv. Mišiose meldėsi už šeimas – meilės ir tikėjimo Lietuvą pripildančias „namų Bažnyčias“.
Melstasi ir už įvairias sunkias situacijas šeimose, kad per jas sutuoktiniai patirtų begalinį Dievo gailestingumą, dėkota už malonę mylėti iki galo. Šia malda užtartos visos kartos – nuo pat mažiausiųjų vaikų, jaunimo iki tėvų bei vyriausiųjų šeimų narių – senelių.
Vakaro šv. Mišioms vadovavo arkikatedros vikaras kunigas Robertas Grigas. Patarnavo jaunieji patarnautojai, kurie ugdomi Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenėje. Homilijoje raginta pagalvoti, ką kasdieniame gyvenime, šeimose, bendruomenėse, tarpusavio santykiuose galėtume daugiau padaryti dėl Lietuvos.
Liturgijoje tarnavę sutuoktiniai skelbė visuotinius maldavimus už įvairias visuomenės, šeimos, santuokinio gyvenimo sritis, be kita, ir už Šeimos centrų bendradarbių bei savanorių bendrą kelionę Sinodiniame kelyje, už išmintingus ir taiką Europoje bei mūsų visuomenėje palaikančius vadovaujančiųjų sprendimus.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
