Brangieji,
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną pasitinkame netoliese vykstant karui. Šiandien esame lydimi dvejopų nuotaikų: pasididžiavimo ir džiaugsmo savo valstybe ir tuo pat metu nerimo dėl jos ateities.
Džiaugiamės Vakarų susitelkimu ir Lietuvos žmonių vienybe atsakant į Rusijos agresiją, gėrimės ukrainiečių didvyriškumu ir tuo pat metu gedime daugybės žuvusiųjų bei nerimaujame dėl toliau kovojančių, žudomų baisiausiais ginklais ir marinamų badu.
Vis dėlto turime viltį, kad šis Gavėnios laikas galiausiai atneš prisikėlimo džiaugsmą. Juk Gavėnios rimtį, susitelkimą ir atgailą visuomet lydi prisikėlimo viltis. Gedėsime Viešpaties Jo kančioje, tačiau taip pat švęsime Jo pergalę, kuria buvome atpirkti ir amžiams išvaduoti iš mirties pančių.
Mūsų gyvenamasis laikas žmonijos istorijoje bus prisimenamas kaip didžiulių išbandymų metas. „Įveikėme pandemiją, puolėme į ekonominę krizę, o dabar esame karo krizėje, kuri yra vienas iš baisiausių įmanomų blogių“, – neseniai sakė popiežius Pranciškus. Kaip kadais Jėzus, mes dykumoje esame gundomi prarasti viltį. Tačiau pasitikėkime Evangelijos žodžiais: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Visų baisumų akivaizdoje neabejokime, kad Viešpats yra su mumis. Esame Jo brangiausieji kūriniai. Net jei šiandien kai kada jaustumės apleisti, maldoje ir Dievo artume ieškokime stiprybės pereiti šią dykumą.
Šiandienos psalmės žodžiai tarytum įkūnija mūsų visų, o ypač mūsų brolių ir seserų Ukrainoje šauksmą šią sunkią valandą: „Iš vandenų sietuvos šaukiuos tavęs, Dieve: / Dieve, išgirsk mano balsą! / Tegu tavo ausys klausos įdėmiai / mano maldaujančio šauksmo“. Toje pačioje psalmėje nuskamba ir viltingas pažadas: „Juk Dievas yra gailestingas: / Jis visuomet išvaduoja. / Jis tikrai savo tautą išgelbės / iš visų nedorybių“ (plg. Ps 129, 1–4. 6–8).
Karas mums primena, ką iš tikrųjų reiškia Kovo 11-oji. Nebe knygose skaitome, bet savo akimis regime laisvės kainą. Suprantame, jog vienąsyk laimėta laisvė turi būti saugoma ir ginama nuolat. Matome, kaip iškovotą laisvę bandoma brutalia jėga uždusinti. Tai svarbus priminimas mums, kad kiekvienai kartai iš naujo tenka prisiimti atsakomybę už laisvę ir nepriklausomybę. Valstybės puoselėjimą, apsaugą ir gynybą.
Kovo 11-oji kartu yra ir laisvės transcendencijos simbolis. Dievo žmogui dovanota laisvė – kaip veržli upė, kurią įmanoma užtvenkti, tačiau galiausiai net ir tvirčiausia uždanga plyš ir upė prasiverš. Todėl taip sunku tironams su ja kovoti, ją ilgam sulaikyti – galima sakyti, kad tai Sizifo darbas. Juk Dievas mus sukūrė laisvei, mes esame jai pašaukti. Tai dabar matome Ukrainoje. Laisvo žmogaus lengvai neišgąsdinsi ir nesupančiosi.
Apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, pasakodamas apie padėtį Kyjive, užvakar sakė, kad žmonės nepraranda drąsos. Jis kalbėjo: „Suprantame, kad tai yra tragedija, kurią turime įveikti kartu, turime padėti vieni kitiems ir daug melstis. Pagrindiniai mūsų ginklai yra visiškas pasitikėjimas Dievu, solidarumas ir meilė“ (Vatican News, kovo 9 d.). Šį Gavėnios penktadienį ir mes prisiminkime pasninką bei Rožinio maldą, kaip du svarbius ginklus, meldžiant taikos, gyvybių išgelbėjimo ir atsivertimo visai Rusijai, kurios žmonės, tikime, gali sustabdyti šį tragišką kraujo liejimą. Verta įsiklausyti į pirmajame skaitinyje girdėtus žodžius: „Jeigu kaltasis nusigręš nuo savo darytos neteisybės, pradės dorai ir teisingai gyventi, tada jis išsaugos savo gyvybę. Jei pripažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto, ir atsivers, jis liks gyvas, nemirs“ (Ez 18, 21).
Šią Gavėnią visi meldžiame atsivertimo malonės. Perkeisk, Viešpatie, mūsų širdis, dovanok mūsų žmonėms vienybę, stiprink šeimas, bendruomenes, augink žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir palankumą vienas kitam. Vienybė gyvybiškai svarbi kiekvienos tautos išlikimui. Šiandien ukrainiečių demonstruojama neįtikėtina vienybė tegul bus mums pavyzdys. Tokia vienybė pirmiausia kuriama remiantis Viešpaties artumu ir gerbiant prigimtinį kiekvieno asmens orumą. Apie pagarbą kitam kaip tik kalbama šios dienos Evangelijoje: „<…> jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ʽPusgalvi!ʼ, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą“ (Mt 5, 22).
Kovo 11-oji yra mūsų tautos vienybės pergalė. Lietuviai pirmieji iš Sovietų Sąjungos pavergtų tautų paskelbė savo nepriklausomybę. Mūsų išsivadavimas visam pasauliui tapo kovos už laisvę simboliu. Taikios kovos, kai susikibę rankomis, dainuodami, giedodami, melsdamiesi mes įveikėme imperiją ir išpildėme poeto Bernardo Brazdžionio žodžius: „Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, / uždekit nauja ugnį širdyse, / vergams palikit vargo naktį klaikią!“ – / šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia“ (iš eilėraščio „Šaukiu aš tautą“).
Šiandien, Kovo 11-ąją, prisimename visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Taip pat už mūsų visų laisvę žuvusius ukrainiečius. Tegul jiems už parodytą meilės pavyzdį Viešpats atlygina dangumi.
Taip pat meldžiame Dievo globos toliau kovojantiems ukrainiečiams ir visiems lietuviams, kurie budi mūsų laisvės sargyboje. Neseniai minėjome šventąjį Kazimierą, Lietuvos globėją, į kurį lietuviai ilgus amžius kreipdavosi prašydami apsaugoti nuo karo ar padėti mūšyje. Plačiausiai žinomas šventojo stebuklas įvyko prie Polocko, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei kovojant su Maskva. LDK, atsiminkime, tuo metu apėmė ir visą dabartinę Ukrainą. Tad meldžiame šv. Kazimiero užtarimo ir pagalbos šiandienos kovose Ukrainoje. Kartu ir toliau stenkimės padėti viskuo, kuo tik galime – toliau teikime visapusišką paramą Ukrainoje pasilikusiems bei nuoširdžiai rūpinkimės karo pabėgėliais.
Branginkime laisvę, didžiuokimės Lietuva, išlikime vieningi! Šiandien savo nuostabioje valstybėje turime viską, ko tik gali norėti širdis, o svarbiausia – esame laisvi. Švęskime mūsų laisvės pavasarį ir mylėkime Lietuvą darbais.
