Nuotraukos – vaizdo stop kadrai
Mieli tikintieji, brangūs piligrimai,
sveikinu visus susirinkusius Šiluvoje, kaip ir kiekvieno mėnesio 13-ąją. Ką tik paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, o šiandien – antrasis Gavėnios sekmadienis. Vėl ruošiamės išgyventi Kristaus kančią ir priimti Jo prisikėlimo viltį.
Tryliktoji mėnesio diena melstis Šiluvoje pasirinkta neatsitiktinai. 1917 m., dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui, gegužės 13-ąją Fatimoje trims vaikams pasirodė Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13-osios. Marija ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Marijos žinioje buvo kalbama apie iškilusius pavojus ir apie Rusiją. Turėtume suprasti teisingai: pasauliui grėsmę kelia ne šalys kaip tokios, o žmonių širdys. Kiekviena neatsivertusi širdis, t. y. pilna godumo, nežabotos galios siekio, nesiskaitymo su priemonėmis, yra pavojinga ir sukelia kančias. Todėl Fatimos žinia skirta kiekvienam žmogui ir mums, ragina pasikeisti, atsiversti. Ką reiškia atsiversti? Tai tikėti į Kristų, o ne šėtonu. Praeitą sekmadienį girdėjome Evangeliją apie Jėzaus gundymus – tai ir mūsų gundymai. Privalome rinktis, ko klausyti – iš vienos pusės siūloma greita sėkmė ir patogus kelias, o iš kitos – Kristus kviečia eiti Jo keliu. Kas atsitinka, kai pasirenkamas šėtonas, matome kare, kuris pradėtas prieš Ukrainą.
Čia susirinkę norime tikėti į Kristų ir sekti paskui Jį. Šio sekmadienio Evangelija nuostabi ir paguodžianti – apie Kristaus atsimainymą. Jėzus, pasiėmęs tris mokinius, užkopė ant kalno ir meldėsi. Ten netikėtai atsimainė: ėmė spindėti Jo veidas ir drabužiai, o šalia atsirado didieji Senojo Testamento vyrai ir kalbėjosi su Jėzumi. Pasinaudokime šia proga pakalbėti apie mūsų pačių šviesų pasikeitimą, savotišką atsimainymą – gal ir nutoldami nuo egzegetinio Šventojo Rašto aiškinimo.
Tie, kam teko patirti Sąjūdžio laikų permainas, ko gero, jas įvardytų kaip atsimainymą – iš vergystės ir prisitaikymo į laisvę, orumo atgavimą. Po pusės amžiaus ledinio komunistinio speigo ir iškreiptos veidmainystės vėl atsitiesėme ir atgijome. Turime būti dėkingi gyvai, drąsiai tikėjimo ir patriotiškumo versmei, kuri nepaliovė tekėjusi po okupacinio režimo ledu. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – viena reikšmingiausių srovių, neleidusi susitaikyti su vergo dalia, gynusi tikinčiuosius. Šiemet minime 50 metų nuo jos atsiradimo. Esame skolingi visiems drąsiems žmonėms, kurių dėka „LKB Kronika“ pasirodė ir nepaliovė ėjusi.
Šiuo metu vėl išgyvename didelį pakilimą. Ateitis parodys, ar tai buvo atsimainymo metas. Matome daug gražių ženklų: žmonės susitelkę, noriai aukoja ir rūpinasi pagalbos reikalingais pabėgėliais, ne tik dalijasi tuo, ką turi, bet įsileidžia į savo namus, į savo gyvenimą. Ačiū Dievui, kad neliekame abejingi kančiai, patiriamai neteisybei. Tai, kas vyksta Ukrainoje, paliečia mus betarpiškai per atvykstančius karo pabėgėlius, pagalbos prašymus. Istorinės aplinkybės lėmė, kad mes tiesiog tapatinamės su Ukrainos žmonėmis, žinoma, kiek tai įmanoma būnant toli. Belieka tik džiaugtis: lietuviai, kokie jūs nuostabūs, kiek turite gerumo!
Ir koks puikus šansas mums patiems pagaliau išeiti iš beprasmio susiskaldymo, iš tam tikro dualizmo, kai ėmėme mąstyti vien kategorijomis: mano–ne mano, teisingas–neteisingas, juodas–baltas, doras–nedoras. Žinomas dvasinis mokytojas pranciškonas Richardas Rohras sako, kad toks dualistinis protas tik lygina, varžosi, rengia sąmokslus, smerkia, atmeta bet kokius nepriimtinus faktus ir nebaudžiamas nukryžiuoja. Pasak jo, galime tai pavadinti septyniais paklydimais, kurie iš esmės yra smurto priežastis, – dažnai jis sakralizuojamas kaip tariamas gėris, padedantis užtikrinti „demokratiją pasaulyje“ arba „išgelbėti sielas dangui“.
Kraujas, kančia, ašaros neklausia, ką tu galvoji, o šaukiasi pagalbos. Gali turėti skirtingus požiūrius į daug ką, pradedant politika ir baigiant šeima, bet ten, kur kraujas, kančia, ašaros – reikia skubėti gelbėti. Žaviuosi visais žmonėmis, kurie su entuziazmu ir atsidavimu šiandien tai daro. Mieli katalikai, pripažinkime, kad tie, kuriuos kritikavome ir smerkėme. kartais mus lenkia, kai reikia pavalgydinti alkaną, pagirdyti ištroškusį, aprengti sušalusį, priglausti keleivį. O juk Kristus sakė, kad už tai kvies paveldėti nuo pasaulio sukūrimo paruoštą karalystę.
Išnaudokime progą atsisakyti skaldančio dualizmo, išankstinio dalijimo į gerus ir blogus. Eikime kartu, net jei ne visais klausimais sutariame. Dabar labiau negu bet kada reikia susitelkimo ir vieningo veikimo. Pergalė pasiekiama telkiant draugus, o ne ieškant papildomų priešų. Noriu atsiprašyti už kai kurių katalikų pasirinktą būdą smerkti kitus, su pykčiu išsakyti savo įsitikinimus – net tada, kai turiniui galėčiau pritarti. Negali būti piktdžiugos aštriai sviedus kaltinimus kitiems į akis. Džiaugtis galima vieninteliu dalyku – kai kitą patraukiame prie Kristaus, kai jis tampa bendraminčiu ir priima Evangeliją. Kristaus tiesa negali būti vėzdu, kuriuo mosuojame mums nepritariantiems. Ir kaip pastebi tas pats Richardas Rohras, „už kitus šventesniais besidedantys žmonės neturi nieko bendro su šventumu“.
Mums visiems reikia Dievo. Kuris išdrįstume pasakyti: „Aš be nuodėmės“? Vėl priminsiu cituotą autorių: „Dievo gebėjimas prisiderinti prie žmogiškosios netvarkos vadinamas dieviškąja Apvaizda, arba gailestingumu. Kaskart, kai Dievas mums atleidžia, Jis parodo, kad Jo sukurtos taisyklės nėra tokios svarbios, kaip Jo ryšys su mumis.“ Tik neskubėkime šio autoriaus kaltinti reliatyvizmu. Čia ne apie tai. Jis išsamiai atskleidžia gilų kontempliatyvų žvilgsnį, kuris mato daug daugiau, negu tada, kai užsispyrę smerkiame vieni kitus, dažniausiai atsižvelgdami tik į vienintelį kriterijų.
Dabartinė situacija visiškai netinkama bet kokiam skaldymuisi, ir visi yra atsakingi, kad to išvengtume. Todėl ir Seime turėtų būti atidėti tie įstatymo projektai, kurie pila žibalo į ugnį, kelia įtampą ir priešiškumą visuomenėje. Net jei kas nuoširdžiai mano, kad tokiu būdu galės padėti konkretiems žmonėms, išmintis turi patarti, kad šiuo metu kaina gali būti per daug didelė, o žala gal net neatitaisoma.
Grįžkime ant Taboro kalno, pas atsimainiusį Jėzų. Net šiuo nepaprastu momentu Mozė ir Elijas kalba apie Jo gyvenimo pabaigą, išėjimą, t. y. mirtį ant kryžiaus ir sugrįžimą pas Tėvą. Visai netrukus po atsimainymo Jėzus dar kartą perspės mokinius apie Jo laukiančią kančią. Pakilimo momentai uždega, pakelia, padrąsina, bet po to neišvengiamai ateina kasdienybė su savo naštomis ir net Kryžiaus keliu.
Dabartinis Lietuvos žmonių susivienijimas ir pakilimas džiugina. Turbūt nuo Sąjūdžio laikų nebuvome taip susitelkę. Tik... tokia būsena negali trukti ilgai ir neišvengiamai ateis nuovargis. Priimti Ukrainos žmonės, patyrę sunkiai suvokiamą stresą, nebūtinai visada bus patenkinti, reaguos vien maloniai, dėkos už pagalbą taip dažnai ir tokiu būdu, kaip norėtųsi. Juk atvyksta ne šventieji, o paprasti žmonės, kaip ir mes visi.
Antra vertus, greitai pajusime sunkėjantį gyvenimą, infliacijos padarinius, daugybę kasdienių sunkumų. Tai gąsdins ir kels nepasitenkinimą. Reikia jau dabar tam ruoštis, niekada neužmiršti, kas yra svarbiausia, o kokie dalykai antraeiliai. Net didžiausioje skuboje kviečiu kasdien skirti laiko maldai, pabuvimui su Dievu. Klausykimės ne tik naujienų – taip dažnai neraminančių, bet dar labiau – Dievo žodžio, kuris atskleidžia viltį ir slėpiningą Dievo artumą net tada, kai viskas atrodo tamsu. Startavome gerai, o dabar ruoškimės gerumo maratonui.
Leidžiantis nuo Taboro kalno apaštalus lydėjo balsas iš dangaus: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ O Kanos vestuvėse Marija sakė tarnams apie savo Sūnų: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Dabar toks yra ir mūsų kelias – ne tik iš Šiluvos į namus, bet ir į laukiančius darbus, užklupsiančius sunkumus. Eikime su Jėzumi ir klausykime Jo. Nėra kito kelio ir kito kelionės bičiulio, kuris užtikrintų geresnę pagalbą ir galutinę pergalę.
