Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija Krizmos Mišiose (2022 04 14)
Paskelbta: 2022-04-14 13:56:25

Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės

Dievo artumo dovana

Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Brangūs broliai ir seserys,

šis pranašo Izaijo šūksnis, aidu atsikartojęs Viešpaties Jėzaus lūpose Nazareto sinagogoje, palydi mus į Didžiojo ketvirtadienio liturgiją. Ji mums primena krikščioniškojo patepimo dovaną, kai šventinami šventieji Krizmos, katechumenų ir ligonių aliejai. Ji mums kalba apie kiekvieno tikinčiojo misiją nešti Gerąją naujieną. Švenčiame visuotinės ir tarnaujančios kunigystės dovaną – Dievo mums skirtą ypatingą pašaukimą dovanoti pasauliui Kristų. Didįjį ketvirtadienį Dievo tauta – Bažnyčia tarsi iš naujo pažvelgia į savo ganytojus kunigus, į jų misiją ir ypatingą pašaukimą, kuriuo Jėzus pasidalino su savo bičiuliais apaštalais tardamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.“ Šią dieną kunigai drauge su savo vyskupais visose pasaulio katedrose atnaujina Kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Taip jie vėl iš naujo sudabartina Viešpačiui tartą „taip“ nešti Gerąją naujieną šiandienos pasauliui, išvargintam pandemijos, karo, liūdesio bei netikrumo.

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) – ištarė Jėzus nustebusiems savo gimtojo Nazareto miestelio gyventojams, kurie savo žvilgsnius įsmeigė į Jį. Jėzus, jiems puikiai pažįstamas, augęs dailidės Juozapo ir Marijos šeimoje, juos suglumino. Ir ne dėl perskaitytų pranašo Izaijo žodžių, bet dėl tos galios, kuri sklido iš Jo asmens aiškinant šiuos pranašiškus žodžius. Jiems prieš akis atsivėrė dieviškojo Asmens didybė ir paprastumas. Jėzus padovanojo pasauliui Dievo artumą. Jis tapo sudabartinimu to, kuo taip ilgai vylėsi išrinktoji tauta. Jis įkūnijo galią, kurios apčiuopiamo veikimo ilgėjosi Jo tautos žmonės. Jis atnešė į jų tarpą Dievą – dovaną, kuri pranoko visus jų lūkesčius. Tą kartą Nazareto gyventojus apėmė Dievo artumo nuostaba – kasdieniško, tačiau ir netikėto: ar tai gali būti artimas jų kaimynas? Tai pranoko bet kokį įprastą įsivaizdavimą, kas yra Dievas.

Šių metų Gavėnią paženklino karas Ukrainoje. Tai, ką išvydo pasaulis pastarojo mėnesio dienomis, galima drąsiai įvardinti šėtoniškos galios siautėjimu. Ką gali žmogus, gyvenantis be Dievo, pamatėme šiurpiuose Bučos, Mariupolio, Berdiankos, Irpynės miestų vaizduose. Atrodė, kad žmonija jau yra įveikusi pagundą spręsti problemas bombomis ir žmonių šaudymu. Ši iliuzija prasidėjus karui Ukrainoje subyrėjo. Dar kartą šiandienos žmonija mato savo pačios dramą, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo. Ar taip įvyktų, jeigu būtų laikomasi Jėzaus įsakymo, „kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12)? Šie dramatiški įvykiai mums primena, kaip svarbu žmogui yra gelbėjantis Dievo artumas! Kaip svarbi yra Geroji naujiena, kurią nešti kviečiamas kiekvienas krikščionis! Kaip svarbūs kunigai, kurie pasauliui savo tarnyste dovanoja Viešpaties artumą – vienintelį, kuris gali šį pasaulį išlaikyti nesunaikintą! Pasauliui reikia Dievo, Jo išgelbėjimo, reikia žmonių, kurie taria Jo meilės tarnystei tvirtą „taip“.

Nešti Dievo artumą yra pašauktas kiekvienas pakrikštytasis, o ypač tas, kurį Viešpats pašaukė būti kunigu. Apie tai buvo aktualiai kalbėta šių metų vasario 17–19 dienomis Vatikane, Vyskupų kongregacijos simpoziume. Jame siekta pagilinti kunigystės teologiją, iš naujo apmąstyti esminius kunigo tapatybės bruožus katalikų Tradicijoje. Kardinolas Marcas Ouelletas, susitikimo organizatorius, simpoziumo kalboje sakė: „Mums teks nueiti dar ilgą kelią, kol pakrikštytieji supras, kad jų krikštas yra ne tik „pasas į dangų“, bet ir pareiga perduoti likusiai žmonijai lobį, kurį jie nešioja savo širdyse per tikėjimą į Kristų.“ Na, o popiežius Pranciškus savo apmąstymus simpoziumo atidaryme įvardino kaip savo kunigiškojo gyvenimo „gulbės giesmę“, patikindamas, kad šios įžvalgos yra jo gyvenimiškosios patirties vaisius, o ne kokia nors teorija apie kunigystę.

Brangūs broliai kunigai ir visi Kristaus tikintieji, noriu šią mums brangią dieną priminti popiežiaus Pranciškaus minėtame simpoziume įvardintus keturis kunigiškojo gyvenimo ramsčius, jo pavadintus „keturiomis artumo formomis“, nes jie imituoja paties Dievo „stilių“, iš esmės esantį (intymumo) artumo stiliumi (plg. Įst 4, 7). Popiežius sakė: „Jaučiu, jog šiuo istorijos momentu Jėzus dar kartą kviečia mus irtis į gelmę“ (plg. Lk 5, 4) pasitikint, kad Jis yra istorijos Viešpats ir kad Jo vedami atrasime kryptį, kuria turime eiti.“ Mūsų pačių gyvenime, o ir mūsų bendruomenėse dažnai trūksta užkrečiamo apaštališkojo uolumo, todėl jos stokoja entuziazmo ir patrauklumo. Todėl turime naujai atrasti šį Dievo stilių, pasireiškiantį ypatingu, užjaučiančiu ir švelniu artumu, kad širdys iš naujo suvirpėtų troškimu panašėti į Jėzų, mylėti kitus taip, kaip Jėzus, ir taip daryti Dievą regimą šiame pasaulyje įgyvendinant mūsų pašaukimą į šventumą.

Pirmoji artumo forma – tai artumas Dievui. Kaip svarbu iš naujo įsijausti į Jėzaus žodžius: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės.“ Jono evangelijoje jais pabrėžiamas „pasilikimas“. Juk Jėzus sakė, kad tie, kurie yra Jame, duoda gausių vaisių, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Toks artumas gimsta maldoje klausantis Viešpaties žodžio, švenčiant Eucharistiją, adoracijos tyloje, savęs patikėjime Marijai, išmintingame dvasios tėvo palydėjime ir Sutaikinimo sakramente. Ar tikrai turime dvasios tėvą, ar dažnai atliekame išpažintį? Popiežius Pranciškus pastebi, kad „pernelyg dažnai kunigų gyvenime malda praktikuojama tik kaip pareiga; pamirštame, kad draugystė ir meilė kyla ne iš taisyklių laikymosi, bet yra esminis širdies pasirinkimas… Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, nuolat prisimenantis, kas jis yra ir kad jis turi labai mylintį jį Tėvą. Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, kuris laikosi arti Viešpaties“. Svarbi popiežiaus pastaba, kad nereikia bijoti maldos patirties, mus tarsi įtraukiančios į dykumą, iš kurios neretai norima bėgti į tariamą interneto, televizijos ar kitų prasiblaškymo būdų „paguodą“. Tačiau žinome, kad būtent šioje dykumos tyloje prabyla Viešpats, kuris, pasak pranašo Ozėjo, sako savo tautai dykumoje: „Kalbėsiu jai švelniai“ (Oz 2, 14). Taip kunigas tampa artimesnis tautai, o būdamas artimas žmonėms jis patiria artumą savo Viešpačiui.

Antroji artumo forma – tai artumas vyskupui. Čia kyla dilema: ką reiškia paklusnumas vyskupui? Paklusti, pasak popiežiaus Pranciškaus, tai išmokti klausytis, prisiminti, kad niekam „nepriklauso“ Dievo valia, kad ją reikia suprasti tik įžvelgiant. „Taigi paklusnumas yra dėmesingas įsiklausymas į Dievo valią, kuri atpažįstama būtent ryšyje, santykyje su kitais.“ Čia vyskupo vaidmuo – būti kiekvienam kunigui ir kiekvienai konkrečiai Bažnyčiai ryšiu, padedančiu įžvelgti Dievo valią, o ir pats vyskupas turi būti dėmesingas savo kunigų ir jam patikėtos šventosios Dievo tautos gyvenimui. Paklusnumas yra esminis sprendimas priimti tai, ko iš mūsų prašoma; tai gali būti diskusija, atidus klausymasis, o kai kuriais atvejais – įtampa, bet ne lūžis. Tam būtinai reikia, kad kunigai melstųsi už savo vyskupus ir jaustųsi laisvi pagarbiai, drąsiai ir nuoširdžiai reikšti savo nuomonę. O vyskupai turi parodyti nuolankumą, gebėjimą išklausyti, būti savikritiški ir leisti sau padėti. Jei sugebėsime išsaugoti šį ryšį, saugiai žengsime pirmyn – sako popiežius Pranciškus.

Trečioji artumo forma – tai artumas su kitais kunigais. Jėzus yra ten, kur yra vienas kitą mylinčių brolių ir seserų: „Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Brolybė, kaip ir paklusnumas, negali būti išorinė moralinė prievarta. Broliškumas reiškia sąmoningą pasirinkimą siekti šventumo kartu su kitais, o ne vienam pačiam. Afrikiečių patarlė sako: jei nori eiti greitai, eik vienas; jei nori eiti toli, eik su kitais. Mums labai trukdo, pastebi popiežius, nesugebėjimas džiaugtis kitų geru, būtent pavydas, paplitęs kunigų bendruomenėse. Nėra taip, kad visi pavydi, bet pagunda pavydėti yra ranka pasiekiama. Turime būti atidūs, nes iš pavydo kyla apkalbos. Be to, popiežius priduria, kai klesti kunigų brolybė, artumas ir egzistuoja tikros draugystės ryšiai, tampa įmanoma ramiau išgyventi ir celibato gyvenimą. Celibatui būtini sveiki santykiai, tikrõs pagarbos ir tikro gerumo santykiai, giliai įsišakniję Kristuje. Be draugų ir be maldos celibatas gali tapti nepakeliama našta, o jo nesilaikymas kunigui yra kraštutinė vienišumo forma.

Galiausiai popiežius Pranciškus pristato ketvirtąją – kunigo artumo žmonėms – formą. „Meilė kitiems yra dvasinė jėga, traukianti mus į vienybę su Dievu“ (Evangelii gaudium, 272). Dėl šios priežasties tinkama kiekvieno kunigo vieta yra žmonių tarpe, glaudžiame santykyje su kitais. Kunigo misija yra aistra Jėzui ir aistra Jo žmonėms. „Esu įsitikinęs, – sakė Šventasis Tėvas, – kad norint iš naujo suprasti kunigystės tapatybę, šiandien svarbu glaudžiai įsitraukti į tikrąjį žmonių gyvenimą, gyventi kartu su jais, neieškant pabėgimo – atsiribojimo kelių.“ Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmonių vargo, paliestume kenčiantį kitų kūną, kad įžengtume į kitų gyvenimo tikrovę ir pažintume švelnumo galią. Šiandien žmonės mūsų prašo būti užuojautos ir rūpesčio kupinais ganytojais, drąsos vyrais, galinčiais ištiesti pagalbos ranką, kontempliatyviais vyrais, skelbiančiais gydančią Prisikėlimo galią.

Brangūs broliai kunigai, šios artumo formos, kurios, pasak popiežius Pranciškaus, yra Viešpaties reikalaujamos – tai yra artumas su Dievu, artumas su vyskupu, artumas tarp mūsų, kunigų, ir artumas su šventąja ištikimąja Dievo tauta, – nėra papildoma našta: jos yra dovana, kurią Jis teikia, kad mūsų pašaukimas būtų gyvas ir vaisingas. Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, atnaujinsime šį pašaukimą.

Brangūs tikintieji, melskitės už mus, Jūsų ganytojus, kad galėtume atspindėti savo gyvenimu Jėzaus mums dovanotą pašaukimą būti Jums geraisiais ganytojai, skelbiančiais Gerąją naujieną, dovanojančiais Viešpaties artumą ir drauge keliaujančiais su Jumis į mus mylinčio Tėvo glėbį. AMEN.

 

 

 

Ganytojo žodis

Yra gražiai sakoma – kuo tamsesnė naktis, tuo ryškiau spindi žvaigždės. Iš tiesų, šiemet ryškiau pamatėme daugelį svarbių dalykų. Pirmiausia, kad gyvenime esama sričių, kuriose negali būti jokių kompromisų. Nors Vakaruose teisingai pabrėžiame bendro sutarimo ir bendruomeniškumo svarbą, vis dėlto įsitikinome, kad ne visuomet toks sutarimas įmanomas. O kartais, ginant tiesą, tenka atiduoti ir patį brangiausią turtą – gyvybę.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune