Nuotrauka – Juozo Kamensko
Kodėl Civilinės sąjungos įstatymo projektas yra nepriimtinas
Šių metų kovą ir pakartotinai birželį nepriklausoma visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų institucija UAB „Vilmorus“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto vertinimo. Abejose apklausose paaiškėjo, kad Civilinės sąjungos įstatymo projektui nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (apie 70 proc.). Galima daryti išvadą, kad Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas padarytų visuomenei teisiškai privalomą šeimos sampratą, kuri prieštarautų didžiosios dalies piliečių įsitikinimams. Tai gali sudaryti prielaidą paneigti ir konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Bažnyčios požiūris
Bažnyčia moko, kad šeima gali būti laikoma tai, kas tiesiogiai kyla iš moters ir vyro ryšio. Be to, ji pabrėžia teisę į laisvę nei vieno žmogaus neversti laikyti šeima to, kas ja negalėtų būti laikoma dėl dorovinių įsitikinimų. Šiandien nesiginčijama, kad abipusiu įsipareigojimu grindžiama vyro ir moters sąjunga bei iš jos gimstantys vaikai yra šeima. Tačiau grėsmė šio požiūrio laisvei kiltų tada, jei Seimas priimtų Civilinės sąjungos įstatymą. Tada didžioji dalis visuomenės būtų teisiškai įpareigota priimti jai svetimą šeimos sampratą. Tai reikštų, kad visi, kurie vadovaujasi Bažnyčios mokymu apie šeimą arba iš prigimtinio proto kylančiu įsitikinimu, jog šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters, atsidurtų už įstatymo ribų. Atsiveria pavojus, kad šeimos sampratos pakeitimas neišvengiamai vestų į laisvių varžymą ar net teisinį persekiojimą tų, kurie nesutinka su Civilinės sąjungos įstatyme suponuojama šeimos samprata.
Kai kas sako, kad Civilinių sąjungų sampratą neva inspiravo pats popiežius Pranciškus. Tačiau, tiesa ta, kad rezonansą sukėlusiame interviu popiežius kalbėjo ne apie civilines sąjungas, bet apie civilinio sugyvenimo įstatymą (filmo originale ispanų k. ley de convivencia civil, italų k. legge di convivenza civile). O tai ne tas pats, kas civilinė sąjunga. Dabar Seime yra priimtas svarstyti Artimo ryšio įstatymo projektas, kalbantis apie susitarimą dėl bendro gyvenimo nekuriant šeimos santykių. Tai yra atsiliepimas į popiežiaus pasiūlymą rasti civilinio sugyvenimo įstatymą žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali kurti šeimos santykių. O kalbant apie tuos, kurie gali kurti šeimą, turi būti laikomasi šeimos sampratos, grįstos daugumos Lietuvos žmonių apsisprendimu ir įtvirtintos svarbiausiame šalies dokumente – Konstitucijoje, kai ji buvo priimta.
Konstitucija kaip visuomenės sutartis
Konstitucija buvo kuriama plačiu, visą visuomenę apimančiu sutarimu, kad Lietuvos visuomenės ir valstybės pagrindas yra šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos. Valstybė ją saugo ir globoja kaip ir motinystę, tėvystę ir vaikystę (str. 38). Įstatymu gali būti įtvirtinama tik tai, dėl ko visuomenė sutaria siekiant nesukelti joje priešpriešos. Čia tinka Jėzaus įspėjimas: kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys (Mt 12, 25).
Civilinės sąjungos įstatymas neišvengiamai steigia kitą šeimos sampratą, kuri kelia grėsmę visuomenės sutarčiai. Civilinės sąjungos įstatymo projekto autoriai nori, kad su valstybės įstatymu būtų įtvirtinta tai, kas didesniajai visuomenės daliai nėra priimtina kaip šeima. Sklando klaidingas įsitikinimas, kad būtent tokio Civilinės sąjungos įstatymo reikalauja pagarba žmogaus teisėms, teisingumas ir asmens orumas. Tačiau tarptautiniai žmogaus teises įtvirtinantys dokumentai nereikalauja suteikti teisės į santuoką, partnerystę ar kitą panašų teisinį statusą tos pačios lyties asmenų poroms.
Sąžinės laisvė
Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas teisinamas sąžinės laisve. Čia svarbu priminti, kad sąžinė veikia ne todėl, jog ji pati nusprendžia, kas yra tiesa ir gėris, bet todėl, kad ji mums nuolat primena, jog turime rinktis tiesą ir gėrį. Joks sąžiningas katalikas negali sąžinės laisve pateisinti kitų savo tikėjimo brolių ir seserų sąžinės ir tikėjimo laisvės varžymo. Tačiau Civilinės sąjungos įteisinimas kaip tik vestų prie tokių pasekmių. Pagarba vienų asmenų orumui negali būti įgyvendinama kitų asmenų orumo bei laisvės sąskaita.
Bažnyčia turi pareigą nuolat priminti, kas yra tiesa ir gėris. Ji tiki, kad perduoda Kristaus žodžius, kuris sakė: kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs (Lk 10, 16). Ji negali palaikyti to, kas yra iš Dievo kylančios tvarkos paneigimas. Atmesdami Bažnyčios išpažįstamas tiesas, mums perduodamas nuo pirmųjų Kristaus mokinių laikų, save tikinčiais katalikais laikantys politikai neišvengiamai paneigtų ne tik Bažnyčios saugomą krikščionių tikėjimą, bet ir jo autorių – Kristų. Bet Dievo žodis nesurakinamas! (2 Tim 2, 9).
