Lapkričio 2 d. vakarą Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos Mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) šv. Mišios už Kauno akademinės bendruomenės ir visų susirinkusiųjų mirusius artimuosius.
Šv. Mišias celebravo LSMU kapelionas monsinjoras Artūras Jagelavičius, koncelebravo arkikatedros klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kunigas misonierius Kastytis Šulčius bei aukštosiose mokyklose tarnaujantys kunigai kapelionai: Rastislavas Dluhý CSSR ir Peteris Hertelis CSSR (VDU) bei kunigas Petras Pichas (KTU). Patarnavo nuolatiniai diakonai Benas Ulevičius ir Darius Chmieliauskas.
Giedojo mišrusis jaunimo choras „Exaudi“, vadovaujamas meno vadovės dirigentės Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės.
Šv. Mišių pradžioje monsinjoras A. Jagelavičius atkreipė dėmesį, jog kasmetinis artimųjų atminimas padeda mums geriau apmąstyti amžinybę ir prisikėlimą. Šią dieną daugelis iš mūsų kapus puošiame gėlėmis, degame žvakeles, meldžiamės už mirusiuosius. Kapinėse yra mūsų šaknys, mūsų tėvas, motina, tie, kurie perdavė mums gyvenimą, krikščioniškąjį tikėjimą ir kultūrinį palikimą, tą vertybių audinį, kuriuo, esant daugybei prieštaravimų, stengiamės grįsti savo kasdienį gyvenimą.
Vėliau homilijoje monsinjoras kalbėjo, jog mirusiųjų atminimas mums yra proga patvirtinti savo tikėjimą į Kristų, kuris mirė ir prisikėlė. Atrodytų, kad šiandien svarbiausias vaidmuo turėtų tekti mirties paslapčiai, tačiau iš tiesų švenčiame pergalę prieš mirtį. Štai kodėl Vėlinių liturgiją vis dar gaubia Visų Šventųjų šventės džiaugsmas. Ašaras, kurias išliejame dėl savo mirusių artimųjų ilgesio, nušluosto Dievo ranka. Bažnyčia kalba ne apie pabaigą, bet apie gyvenimą. Atsiskyrimas nuo artimųjų mirties valandą yra skausmingas, tačiau tikėjimas susitikimu su jais amžinybėje mus guodžia ir stiprina.
„Mirtis – tai durys, Kristaus prisikėlimu atveriančios amžinąjį gyvenimą“, – sakė monsinjoras A. Jagelavičius, atkreipdamas dėmesį, jog Vėlinių oktavos laikas išreiškia mūsų tikėjimo tikrovę: tikėjimą amžinuoju gyvenimu, tikėjimą Gyvybės Dievu, Jėzaus Prisikėlimu. Pirmiausia tikėjimas liudija meilę, kuri sieja visus žmones ir kuri yra labai svarbi tikrovė. Tik meilė yra patikima, taip sako teologas Hansas Ursas von Balthasaras, todėl meilė yra būdas, kurį Dievas pasirinko apsireikšti žmonėms. Dievo meilės mums niekas negali sunaikinti, ji viską nugali. Meilė visada yra vienintelė patikima tikrovė, galinti įveikti mirtį ir įtikinti, kad gyvenimas Dieve visada laimi. Meilė yra vienintelė tikrovė, kurią būtina visada puoselėti mūsų gyvenime.
Homilijoje pabrėžta, jog kol žmogus gyvena, jis gali paveikti savo amžinąjį likimą gerais darbais, malda, sakramentų priėmimu. Tačiau Bažnyčia kasmet mums primena: mirusiesiems reikia mūsų maldų. Svarbiausia, brangiausia malda yra Švenčiausioji Jėzaus Kristaus auka – Šv. Mišios, aukojamos už mirusiuosius. Krikščionis nebijo mirties: krikščionis rengiasi mirčiai.
Po šv. Mišių arkikatedroje vyko gedulinė procesija meldžiantis už amžinybėn iškeliavus vyskupus, kunigus, mūsų tėvus bei protėvius, arkikatedros parapijos mirusiuosius bei kt.
Raimonda Balandė,
LSMU akademinės sielovados koordinatorė
