Nuotraukos – Konstantino Karašausko
Šiemet išleista knyga „Adelė Dirsytė. Slapta vaikų draugė“ sužadino naują Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės pažinimo bangą, nuvilnijusią per eilę susitikimų-knygos pristatymų, vykusių vasarį Vilniaus knygų mugėje, o balandį – Kaune, Vilniuje, Šiluvoje, Jurbarke, Jonavoje, Šėtoje (apie juos plačiau čia >>), bei dar labiau paskatino maldą, kad Adelės Dirsytė būtų pripažinta palaimintąja.
Adelės gimtadienio, kurį švenčiame balandžio 15-ąją (ji gimė prieš 114 metų, 1909-aisiais), proga surengtuose susitikimuose buvo liudijama, dalijamasi, kaip jos istorija paliečia, įkvepia, apie ką mąstome ją išgirsdami šiandien.
Susitikimuose dalyvavo knygos autorės – tekstų kūrėja sesuo Danguolė Gervytė RA bei dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Andrius Končius bei vicepostulatorius kunigas Nerijus Pipiras, knygą išleidusios VšĮ „Artumos“ leidyklos vadovas bei Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas.
Ypatingas pranešimas nuskambėjo balandžio 12 d. Vilniuje. LR Seimo skaitykloje, pamokoje mokytojams, jį perskaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė, supažindinusi su Adelės Dirsytės kaltinamosios bylos dokumentika bei tuo, kaip sovietinei KGB buvo lengva ir įprasta „nuteisti nekaltąjį“ (vaizdo įrašą kviečiame žr. „Atviro Seimo“ YouTube kanale >>).
O susitikime Kaune balandžio 15 dieną, be kitų, dalyvavo ypatingi svečiai – kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ bei Adelės Dirsytės giminaičiai – jauniausio brolio Stasio sūnus ir dukra, su jauduliu išsakę dėkingumą už jiems labai brangios Adelės atminimo puoselėjimą.
Skleisti garsą apie savo tikėjimo kankinius
„Mes Kauno arkivyskupijoje esame palaiminti, kad čia gyveno Elena Spirgevičiūtė, Adelė Dirsytė. Jų kankinystės, šventumo garsas jau buvo pasklidęs ne tik arkivyskupijoje, bet ir Lietuvoje. Čia nebuvo kažkoks mano nuopelnas, bet tada atrodė, kad būtina pradėti beatifikacijos bylas, jog kada nors tikrai turėtume palaimintąsias Adelę ir Elenutę“, – susitikime Kaune balandžio 15 d. sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, kurio vadovavimo arkivyskupijai metu 2000 metais buvo pradėtas šių dviejų moterų paskelbimo palaimintosiomis procesas.
Kalbėdamas arkivyskupijos salėje kardinolas atkreipė dėmesį, jog Viešpats visiems mums skyrė laisvę, o ji įmanoma tik gyvenant tiesoje. Ir pasauliečiams, ir dvasininkams šis procesas ir šių dviejų moterų kankinystė yra pavyzdys, užkrečiantis laisvės ir šventumo troškimu. Ganytojo žodžiais, laisvai Jėzaus priimta kančia parodė pasauliui, jog kryžius yra vienintelis kelias į gyvenimą, į laisvę, į šventumą.
Kad tuomet, 2000-aisiais, Didžiojo krikščionybės jubiliejaus metais, pradėti dviejų moterų beatifikacijos procesai buvo išskirtinis įvykis Bažnyčioje, susitikime sakė diak. D. Chmieliauskas. Jis atkreipė dėmesį, jog tai atliepia 2018 m. rugsėjį Lietuvą aplankiusio popiežiaus Pranciškaus paraginimus, išsakytus jau pirmajame susitikime su visuomenės atstovais prie Prezidentūros, ir ypač jaunimui katedros aikštėje, ir vėliau – po Mišių Kauno santakoje pietaujant drauge su visais Lietuvos vyskupais. Šventasis Tėvas drąsino pažinti ir branginti savo šaknis, savo tautos istoriją, puoselėti savo galimų šventųjų beatifikacijos bei kanonizacijos bylas.
Paliesta ypatingos Dievo malonės
Susitikimuose nuskambėjo ir džiugi naujiena – ja pasidalijęs Adelės Dirsytės paskelbimo palaimintąja bylos postulatorius kun. A. Končius sakė, kad arkivyskupijos etapo dokumentai jau baigiami rengti ir šią vasarą, tikimasi, pasieks Vatikaną, kur tolesnį bylos nagrinėjimą jau perims Šventųjų skelbimo kongregacija. Pasak postulatoriaus, surinkta daugybė Adelės Dirsytės kankinystės atminimo ženklų, yra liudijimai žmonių, jau patiriančių jos užtarimą.
Kun. A. Končius atkreipė dėmesį, jog bendrąja prasme beatifikacijos procesas yra teisminė byla, kurios tribunolas renka asmens „šventumo įkalčius“. „Toks asmuo spindi ištikimybe Kristui ir yra paliestas ypatingos Dievo malonės, pranokstančios žmogiškąsias pastangas pačiam išsiugdyti kokias nors savybes“, – sakė šia proga Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius.
Bylos „įkalčiai“
Kas Adelę Dirsytę, pirmą kartą nuteistą už tikėjimo liudijimą, o dabar – „teisiamą už šventumą“ nuvedė į Sibiro lagerius, kur ji visokeriopai palaikydavo savo likimo seses, kur gimė garsioji tremtinių maldaknygė „Marija, gelbėki mus“, didžiausiu – 1 milijono tiražu – išleista lietuviška knyga?
„Byla, kuri yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvuose, nėra vien Adelės Dirsytės. Tai Juozo Brazausko byla, kurioje atsiduria Adelė Dirsytė kartu su 10 kitų žmonių. Jos „kaltės“ įrodymas tebuvo 1 straipsnis ir 13 lapelių užrašų (parengtų pagal minėtą straipsnį)“, – sakė bylos vicepostulatorius kunigas Nerijus Pipiras ir pabrėžė, kad Adelė Dirsytė, be jau žinomos kankinystės lageriuose, pagal tardymo protokolus patyrė kankinystę nuo pat suėmimo. Jos tardymai trukdavo po 6 ilgas valandas, o per juos reikėdavo atsakyti viso labo tik į 5 užduodamus klausimus...
Kun. N. Pipiras atkreipė dėmesį į didžiausią bylos „įkaltį“ – straipsnį Moters žurnale (1938 m. nr. 1), pavadintą „Motina, komunizmas ir kova su juo“, kurį Adelė parašė dirbdama Lietuvių katalikių moterų draugijoje.
„Kai skaičiau, man jis pasirodė labiau šventumo programa, nei kažkoks antitarybinis straipsnis“, – dalijosi kun. N. Pipiras apie nuteistos už „antitarybinę“ veiklą A. Dirsytės jame pateikiamą visuomenės atnaujinimo kelią pradedant nuo tvirtų šeimos pamatų, moters-motinos pašaukimo kilnumo. Straipsnis tebėra aktualus, jo mintys galėtų būti užrašytos ir šiandien, XXI amžiuje.
Be kita, susitikime kalbintas solistas prof. Tomas Ladiga prisiminė savo senelės, žinomos visuomenės veikėjos, ateitininkės, pedagogės Stefanijos Ladigienės, nuteistos kartu su Adele Dirsyte, įkalinimą, o joms sukurptą bylą sakė galintis pavadinti iš esmės buvus „ateitininkų byla“.
Adelės Dirsytės, nukankintos Chabarovsko ligoninėje jau baigiantis tremties laikui, paskutines gyvenimo vietas Sibire lankęs VDU dr. Viktoras Bilotas pasidalijo, jog, deja, numanomoje palaidojimo vietoje – buvusiose senose kapinaitėse dabar yra vietos gyventojų vasarnamiai. Tad Adelės Dirsytės palaidojimo vieta lieka nežinoma.
Knygelė, gimusi iš pasauliečių iniciatyvos
„Knygelių serija „Perskaitęs duok kitam“ gimė grynai iš pasauliečių iniciatyvos“, – sakė knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ viena iš autorių sesuo Danguolė Gervytė (prieš metus, 2022-aisiais, buvo išleista primoji serijos knyga apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“).
Pasak ses. D. Gervytės, rengiant leidinį orientuotasi į jauną skaitytoją, kuriam reikia herojų, įkvepiančių istorijų. Buvo keliauta tremties keliais kartu su kardinolu S. Tamkevičiumi, taip pat piligrimystėje su jaunimu, 3 savaites praleidžiant Vorkutoje, aplankant ir Čumą, kur pradžioje kalėjo A. Dirsytė. Pasak ses. A. Gervytės, sovietiniai lageriai Rusijoje nunyko, tose vietose jau sunku rasti čia padarytų nusikaltimų įkalčių.
Rengiant minėtą knygą remtasi visa gausia prieinama medžiaga – maldynais, fotografijomis, kita dokumentika. Pasak dailininkės Jūratės Tamošiūnaitės-Karašauskienės, siekiant autentikos apkeliautos vietos ir Lietuvoje nuo pat Adelės Dirsytės gimtinės netoli Kėdainių iki Vilniaus – šias vietas Šėtos apylinkėse, Kėdainiuose, Kaune, sostinėje, kur ji užaugo, mokėsi studijavo, dirbo, ir šiandien galima aplankyti.
Rengiant knygą jauniems skaitytojams, norint geriau atliepti jų poreikius, keliauta su jaunuoju tyrinėtoju dailininkės sūneliu Luku, iš kurio lūpų minėtame susitikime nuskambėjo ir frazė: „Tie vagonai nežmoniškai baisu“ – tai, ką vaikas suprato, pabuvęs Naujojoje Vilnioje, iš kur prasidėjo Adelės Dirsytės bei kitų Lietuvos sūnų ir dukrų tremties keliai ir kur šiandien dar tebestovi tie patys vagonai... Dailininkė Jūratė pasidalijo, jog knygos rengimo konsultantė buvo ir mama, buvusi tremtinė, kuri, kas žino, galbūt savo keliuose buvo sutikusi ir tremties sesę Adelę.
Puoselėjant viltį turėti palaimintąją
„Tėveliai nelabai pasakojo, nes po Adelės išvežimo slapstėsi, bijojo“, – sakė susitikime Kaune Adelės Dirsytės dukterėčia, jauniausio brolio Stasio dukra Irena Liubkevičienė. Garbaus amžiaus moteris sakė giminaitės neprisimenanti iš savo vaikystės, tačiau, atrodo, pati Adelė 1987 m. jai sapne davė dangaus ženklą – paskatinimą puoselėti buvusią tėviškę – sodybvietės likučius Šėtos apylinkėse.
30 metų Dirsynę prižiūrėjusi ponia Irena sakė čia jaučianti stiprybę, priimdavo čia pradėjusius lankytis žmones, kurių buvo atvykstančių iš pačių įvairiausių kraštų – netgi iš Australijos.
Susitikime Kaune vyko ir vaikų kūrybinės dirbtuvėlės pasigaminant knygelę A. Dirsytės maldaknygės, gimusios tremtyje, pavyzdžiu.
„Perskaitęs duok kitam“, – priminė susitikimuose ses. D. Gervytė „Kronikos“ paantraštę, užrašytą ir knygoje „Adelė. Slapta vaikų draugė“. Tai pasak autorės, „namų darbai“ visiems – skleisti Adelės Dirsytės šventumo žinią, kad ją kada nors galėtume pažinti kaip mūsų tautos pirmąją moterį – palaimintąją.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
