Nuotraukos – Ramvydo Romankevičiaus
Gegužės 1-osios vakarą Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje vyko evangelizacinis renginys „Šviesa naktyje“. Siekta atsiliepti į Jėzaus kvietimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).
Tikslui pasiekti pasitelkta keliasdešimt savanorių, jie atliko skirtingas tarnystes: šlovino, meldėsi, pasitikdavo atėjusiuosius bei evangelizavo gatvėse – kvietė žmones į renginį iš Kauno senamiesčio. Jiems teko ilgiausias maršrutas: išeiti ne tik iš bažnyčios, bet ir iš saugios „komforto zonos“.
Po mokymų savanoriai dalyvavo šv. Mišiose, siekė pavesti širdis Dievo veikimui. Pamaldų pabaigoje vyko specialios išsiuntimo apeigos – atsiklaupę prieš Švenčiausiąjį, savanoriai gavo kunigų ir asmeninį vyskupo Sauliaus Bužausko palaiminimą.
Pakviesti žmones patirti asmeninį susitikimą su Jėzumi – pavyko! Ryškiai iš lauko apšviesta bažnyčia, į kurią vedė žybsinčių žvakelių takas, sutraukė minią žmonių. Jie į maldos namus rinkosi iki pat 23 val.
„Jėzus – šio vakaro režisierius!“ – dar prieš renginį kiek susirūpinusius savanorius ramino vienas iš Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komandos vadovų kunigas Liutauras Vilėniškis. „Naktį gimė, naktį prisikėlė Jėzus, naktį atėjo Nikodemas. Naktį vyksta Šviesos veikimas, stebuklas. Naktį žmogus labiausiai ieško šviesos“, – teigė kunigas.
Prieš renginį savanorius drąsino ir vyskupas Saulius Bužauskas. „Eisite į pasaulį, kalbinsite žmones apie Dievą. Nesvarbu, gal kažkas pasukios pirštą prie smilkinio ar piktą žodį pasakys, vis tiek mes meldžiamės už žmonių širdis. Tegul atsiranda daugiau krikščionių, kurie ne tik apie savo tikėjimą galvoja, bet trokšta, kad ir kiti prie Dievo keliautų, atrastų Viešpatį, Šventąjį Raštą, Tiesą. <...> Gerasis Ganytojas ieško tos paklydusios avies, trokšta, kad ji džiaugtųsi kartu su kitomis, kad patirtų bendruomenę, Ganytojo globą ir rūpestį. Toks rūpestis turėtų būti ir mūsų širdyse, ne tik evangelijoje. Sakoma, į dangų nenukeliausime po vieną: kiti ten mus įtrauks, arba mes įtrauksime. <...> Menu, kai dirbau tikybos mokytoju, vaikai stipriai neklausė, būdavo raustu, balu, prakaituoju, nesulaukiu pamokos pabaigos. Po kiek laiko ateina vienas išdykiausių vaikų į bažnyčią ir sako: „Pagaliau, kunige, jus radau, ieškojau po visas bažnyčias! Neprisimenu nei jūsų vardo, nei ko mokėte per pamokas, bet noriu padėkoti, kad taip kantriai kažką apie Dievą kalbėjote“, – su šypsena kalbėjo vyskupas S. Bužauskas ir pridūrė: – Niekada nežinai, kada tikėjimo sėkla sudygs.“
Renginio metu bažnyčioje tvyrojo sakrali ir jauki atmosfera. Kai kurie iš gatvės atklydę ir vos kelias minutes čia žadėję pabūti žmonės, įžengę į šventovę ir pajutę šiltą, saugų Dievo glėbį, išbuvo čia iki pat renginio pabaigos.
Susirinkusieji neliko abejingi jautriai paliečiantiems šlovintojų balsams ir iki širdies gelmių sujaudinusiai užtarimo maldai bei dvasiniam pokalbiui su kunigu ar vienuole.
Rimtis, ašaros, apkabinimai, sužibusios akys – tą vakarą čia visus individualiai prakalbino Dievas. Taip, kaip kiekvienam reikalingiausia.
„Labiausiai meldžiausi už tuos, kurie pasakė „ne“. Prašiau jiems malonės, kad atėjus laikui jie pagaliau išdrįstų Dievui pasakyti „taip!“, – po renginio sakė viena iš Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komandos vadovių sesuo Loreta Armalytė.
Skirmantė Javaitytė
