Svarba sustoti, arba kaip prakalbinti širdį. Pokalbis su arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ artėjant knygos sutiktuvėms Šiluvoje
Paskelbta: 2023-05-08 11:45:42

Gegužės 13-ąją – Mergelės Marijos dieną Šiluvoje įvyks arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas. Neabejotina, jog tai knyga, kuri prakalbina širdį, padeda tarsi kitu žvilgsniu išvysti Evangeliją. Tačiau kelio pradžia – socialiniame tinkle, sekmadienio komentarų pavidalu. Apie knygą, apie vertingus sustojimus bei apie tai, kaip visgi geriausia būtų skaityti tokio formato meditacijas, su knygos autoriumi kalbasi Šiluvos piligrimų centro vadovė Silvija Čižaitė-Rudokienė.

S. Č.-R.: Stabtelėti bent sekmadienį. Kvietimu nebėgti pradėjote nuo socialinių tinklų auditorijos, kuri, rodos, yra daugiausia beprasmiškai judanti. Ar pavyko prisibelsti į vartotojų širdis?

L. V.: Kokia palaima, kai gali nors truputį pabūti ramiai, niekur neskubėti, pasidžiaugti regimu vaizdu ar pajusti momentą, kurį gyveni. Ir kaip gera, kai stabtelėjimas susijungia su gilesniu žvilgsniu, susimąstymu, Evangelijos eilutės atidžiu skaitymu. Tikriausiai visi tam pritartų, bet... kaip sunku sustoti. Mums visada reikia „rasti laiko“, net ir momentams, kai norime neskubėti. Bet sekmadienio, o taip pat maldos stabtelėjimas nėra dar vienas punktas eilinių užduočių ir bėgimo kalendoriuje. Tai kitoks laikas, leidžiantis nauju žvilgsniu pamatyti visus darbus bei skubėjimus, visą savo gyvenimą. Rašydamas sekmadienių Evangelijų apmąstymus Facebook paskyroje norėjau skaitytojus pakviesti taip stabtelėti, o ne vien bėgti per nesibaigiančias naujienas, dažnai tokias bereikšmes. Gal skaitytojų ir nebuvo labai daug – keli šimtai ar keli tūkstančiai, bet tai ne tiek svarbu. Džiugu, kad tie tekstai žmones prakalbino, pakvietė pačius pagalvoti, davė naują impulsą sekmadieniui, o gal ir savaitei.

S. Č.-R.: Rašyti ir kalbėti ilgainiui galima išmokti, tačiau rašyti koncentruotai yra savotiškas menas. Kaip pavyko susidoroti su šiuo uždaviniu?

L. V.: Nesiekiau rašyti nei ilgai, nei trumpai, o tiesiog išreikšti žodžiais atėjusią mintį, tai, kas man pačiam skaitant ir apmąstant Evangeliją atsivėrė naujai, atrodė reikšminga. Man patinka skaityti trumpus, svarius tekstus, kurie „užveda ant kelio“, t. y. pažadina mano paties mintis. Ilgi ir išsamūs Šventojo Rašto komentarai, egzegezės veikalai labiau tinka studijoms, gilesniam ir įvairiapusiam pažinimui. Juos atsiverčiu, kai noriu geriau suprasti kokią nors neaiškią ar labiau sudominusią Biblijos eilutę. Be to, socialiniuose tinkluose žmonės nelinkę skaityti ilgų straipsnių. Galvojau, kad ir knyga bus visai plonutė, nes tekstai neatrodė ilgi, bet kai juos perkėlėme ant popieriaus, pasirodė, kad nėra taip mažai.

S. Č.R.: 3-eji metai – tiek laiko truko stabtelėjimų kūrybinis procesas. Šiandienos skubos pasaulyje tai išties ilgas laiko tarpas, tad kas padėjo išlaikyti ritmą, neatsisakyti idėjos ir kalbėti su žmonėmis, kurie, net nėra aišku, ar tikrai skaito? Juk patiktukų skaičius ne visada yra adekvatus rodiklis.

L. V.: Pradžioje planavau parašyti apmąstymus tik gavėnios sekmadienių Evangelijoms – tai visai neilgas laikas. Atėjus Velykoms atrodė, kad prasminga būtų tęsti toliau. Žinojau, kad žmonės skaito, todėl apsisprendžiau bet kokiu atveju kiekvieną šeštadienį įdėti tuos tekstus. Kartais reikėdavo pasiruošti iš anksto, pvz., kai išvykdavau į ilgesnę kelionę, kur nebuvo kada ramiai mąstyti. Prabėgus metams pagalvojau, kad reikia tęsti per visą trejų metų liturgijos skaitinių ciklą, kai sekmadieniais yra skaitoma vis kita Evangelijos ištrauka. O kai pasiryžti, tenka ir ištesėti. Nemažai kas skatino rašyti ir toliau, bet jaučiau, kad toks komentavimo būdas man jau išsemtas. Galvojau rašyti šiek tiek kitaip, bet naujos pareigos, kai tenka nuolat keliauti po įvairias šalis, nebepalieka tam laiko ir galimybių.

S. Č.-R.: Knygoje nemažai keliama klausimų, ir tai, be abejo, suponuoja meditaciją, asmeninius svarstymus, tačiau ar tikitės sulaukti atsakymų? Kokio rezonanso linkėtumėte knygai?

L. V.: Taip, sąmoningai palikau klausimus. Visų pirma tam, kad tekstai nebūtų „sukramtyti“, o skaitytojams beliktų tik perbėgti juos akimis ir... užmiršti. Juk dažniausiai būna būtent taip?! Norėjau ir noriu, kad patys skaitytojai galvotų, ieškotų atsakymų, mąstytų. Niekas neverčia sutikti su tuo, kas parašyta. Tai mano asmeninės mintys. Dievo žodis kiekvieną prakalbina savaip; net tas pats tekstas, skaitomas po kurio laiko, jau kitaip nuskamba, atskleidžia kitus akcentus. Kartais ir aš pats neturėjau atsakymų, taigi dalinausi klausimais. Visi esame kelyje, tikėjimo kelyje. Nėra taip, kad vieni viską žinotų ir tarsi nuo kokio kalno ar bokšto reguliuotų kitų judėjimą. Visi einame kartu padėdami vieni kitiems, dalindamiesi savo žiniomis, patirtimi, paskatindami ir palaikydami vieni kitus.

S. Č.-R.: Kalbėti širdžiai, o ne protui – tai reikalaujanti ne tik išsilavinimo, tačiau visokeriopos brandos žingsnis. Ar buvo sunku sutramdyti racionalųjį mokslo protą? Ar tai netapo ir savotiška Jūsų širdies kelione?

L.V.: Gyvename, meldžiamės, skaitome Šventąjį Raštą tokie, kokie esame. Įsijungia ir protas, ir jausmai, ir valia. Šv. Ignacas Lojola Dvasinėse pratybose, aprašydamas, kaip atlikti meditaciją, kviečia naudoti atmintį, vaizduotę, protą, išsakyti savo giliausius troškimus ir tiesiog kalbėtis apie visa tai su Kristumi. Apmąstydamas Evangelijos ištraukas kasdien pasilikdavau su tekstu. Kartais visą savaitę jis būdavo kaip užrakintas – jokios minties, jokios įžvalgos. Kitą dieną vėl išlieki su juo – juk malda nėra vien gražios mintys, o paprastas buvimas, širdį keliant į Viešpatį, kaip pasakytų šv. Teresė. Labai dažnai ieškodavau sąsajų su kitomis Šventojo Rašto vietomis. Tai geras būdas suprasti Dievo žodį, kuris nėra atskirų citatų ar net pasakojimų rinkinys, o skirtas prakalbinti žmogui, atskleisti pačiai svarbiausiai Dievo žiniai – jo meilei ir rūpesčiui žmogumi. Kai galvoju apie praėjusį laiką, gal svarbiausia tai ir yra. Širdies kelionė tikrai įvyko, nes atidus Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas, buvimas maldoje negali nepalikti pėdsako gyvenime, bet dar nežinau, kaip ją apibūdinti.

S. Č.-R.: Kaip rekomenduotumėte skaityti šią knygą? Ar kaip autorius įsivaizduojate, koks būtų tinkamiausias jos skaitymo metodas? Kas sekmadienį? Kasdien? Ištiktiems negandų ar džiaugsmų? Pagal liturginį kalendorių?

L. V.: Skaityti reikia taip, kaip skaitosi. Kaip ir melstis reikia taip, kaip pajėgi. Šią knygą taip pat galima įvairiai atsiversti. Pvz., kas sekmadienį, nes joje skaitytojas atras sekmadienio Evangeliją ir jos apmąstymą. Bet galima imti po vieną meditaciją kiekvieną dieną ir taip tęsti iki paskutinio puslapio. Ko nereikėtų daryti – tai vienu ypu ją perversti. Tegul visus, kurie skaitys, lydi šios knygos žodžiai, o dar svarbiau – į mus prabylantis Dievo Žodis.

Arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“ pristatymas įvyks gegužės 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre. Kviečiame susitikti su knygos autoriumi ir drauge trumpam stabtelėti.

Šiluvos piligrimų centro informacija

Ganytojo žodis

Gyvename laiku, pilnu iššūkių šeimos, gyvybės ir laisvės vertybėms. Tačiau žvelkime į šį laiką kaip naują galimybę parodyti Viešpaties mokslo grožį ir gylį. Juk jis žmogų gelbėja iš ideologijų, mitų ir totalitarizmo. Dėkoju už Jūsų kantrią ir nuoširdžią tarnystę nešant savo broliams ir seserims Gerosios Naujienos džiaugsmą

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune