Gegužės 13–21 d. Kauno arkivyskupijos kunigai misionieriai – tėvai redemptoristai bei Misijų mokyklos komanda dalyvavo Parapijų misijų savaitėje Elektrėnuose. Apie šias misijas skelbia laikraštis „Elektrėnų kronika“, straipsnio autorė – Virginija Jacinavičiūtė. Tėvai redemptoristai dalijasi šia medžiaga ir gerąja naujiena, kaip ji pasiekė to krašto žmones ir kaip per misijas gaivino jų tikėjimą.
-----
Gražia tikinčiųjų švente sekmadienį baigėsi Parapijų misijos Elektrėnuose – didžiausioje Kaišiadorių vyskupijos parapijoje. Iškilmingas vidurdienio pamaldas koncelebravo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, šventoriuje buvo palaimintas kryžius, kuris primins apie 2023-iaisiais Elektrėnuose vykusias misijas.
Misijos už bažnyčios sienų
Parapijų misijos Elektrėnuose vyko gegužės 13–21 d. Šiuo laikotarpiu kasdien ryte ir vakare buvo aukojamos šv. Mišios su misijų pamokslu. Vyko susitikimai už bažnyčios sienų – aplankytos visos Elektrėnų mokyklos, savivaldybės administracija, globos namai ir kt.
Laukdami šv. Mišių su misionieriumi, redemptoristų vienuoliu Rastislavu Dluhý kalbėjome, kokia buvo misijų savaitė. Kunigas papasakojo, kodėl šiais laikais misijos taip reikalingos, kas Elektrėnų parapijos misijose jam suteikė daugiausiai džiaugsmo.
Pasak kunigo, pirmoji misijų užduotis – vietinei Bažnyčiai ir bendruomenei padėti atsigauti, atšviežinti savo tikėjimo džiaugsmą, padėti į bažnyčios bendruomenę sugrįžti tiems katalikams, kurie dėl įvairių priežasčių nutolo nuo Dievo. Dėl šių tikslų bažnyčioje kasdien buvo aukojamos mišios, prasmingais pamokslais raginta permąstyti esmines tikėjimo temas – apie Dangų, nuodėmę, atleidimą, išpažintį, mirtį, Bažnyčią ir kt.
Kunigas Rastislavas teigia, kad Jėzus visada sako kažką gero. „Net ir nuodėmė yra geroji naujiena. Nuodėmė – mano gyvenimo dalis. Nusidedu, tai ką dabar padarysi. Dievas sako, taip nuodėmė egzistuoja, bet žinai ką, ji gali būti atleista, išgydyta. Nuodėmės nereik bijoti. Mes visi esame silpni, bet Dievas toks kantrus, jis laukia mūsų. Reikia išmokti Gerąją Naujieną skelbti ir per krikštą, ir per išpažintį ar laidotuves, nes Dievas turi ką pasakyti kiekvienoje situacijoje, visada yra viltis. Mums reikia išmokti mąstyti kaip Jėzus“, – sako kunigas.
Bažnyčios prigimtis – eiti pas žmones
Antroji misijų dalis apėmė renginius ne bažnyčioje. Pasak kunigo Rastislavo, apie 90 proc. misijų veiklų vyko ne bažnyčioje ir tai suteikė daug džiaugsmo visai misijų komandai. „Mes aplankėme visas Elektrėnų mokyklas. Vaikų ir jaunimo atsiliepimas buvo – vau. Kai kuriose programose buvo daugiau nei 200 jaunų žmonių. Įsivaizduokite, paaugliai sėdi ir tyla. Dažniausiai būna, kad jaunimas šurmuliuoja. Buvo ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, bet visi buvo tolerantiški, priėmė mus su mintimi, kad gali iš mūsų kažko išmokti“, – su džiaugsmu pasakojo kun. Rastislavas.
Pačią pirmąją misijų dieną pasauliečiai vaikščiojo po miestą, kvietė į misijų renginius miestelėnus, kurie Mišiose nedalyvauja ir apskritai nežinojo, kad vyksta misijos. „Tas išėjimas pirmiausia buvo didelis iššūkis misijų komandai, nes negali žinoti, kaip žmogus priims tavo kvietimą. Be to, ne visi pratę prieiti prie kitų, išeiti iš savo komforto zonos. Nepaisant iššūkių, tas išėjimas buvo naudingas. Gal ir neatėjo didelis būrys pakviestųjų, bet jei keli atėjo, jau yra gerai. O Bažnyčios žmonėms tokia patirtis irgi labai naudinga, padeda pratintis prie naujos padėties, kad Bažnyčia turi eiti pas žmones, - sako kunigas ir priduria: – Jei Bažnyčia neišeis pas žmones, tai negyvens.“
„Šiandien Bažnyčia ieško žmonių, mums reikia daugiau ir daugiau eiti pas žmones, nes jie atprato ateiti į bažnyčią. Tokia padėtis yra visame pasaulyje. Daugelis žmonių neateina į šventas Mišias, nes žiūri jas per medijas. Bet popiežius sako, kad krikščionis, kuris sėdi ant sofos, nėra tikras krikščionis. Ant sofos tu nedalyvauji, tu tik žiūri, stebi. Gyvenimas praeina pro šalį, o tu negali paveikti pasaulio tokiu būdu. Mes, kunigai, negalime manyti, kad žmonės ateis, tiesa ta, kad daugybė žmonių neateis. Todėl šiandien mes priversti gyventi pagal Bažnyčios prigimtį, kad apaštališkoji Bažnyčia ieško žmonių. Bet taip buvo ir pačioje pradžioje. 12 apaštalų nesėdėjo kažkur parapijoje, jie ėjo į pasaulį, visada buvo kelionėje“, – apie šių laikų misijas kalbėjo kunigas.
Misionieriška Bažnyčia atgyja
Kunigas Rastislavas sako, kad dėl Bažnyčios ir visuomenės atitolimo pasaulyje atgyja misionieriška Bažnyčia, bet nėra taip lengva kunigams pakeisti savo mąstymą, būti išeinančia, keliaujančia Bažnyčia. „Vietinė Bažnyčia turi pagalvoti, ką mes galime padaryti, kad žmonės sugrįžtų, kaip priprasti prie to koncepto, kad mes esame judanti, keliaujanti Bažnyčia, o ne sėdinti ant krėslo. Tai didelis iššūkis, nes verčia išeiti iš savo komforto zonos. Juk patogu būti čia prie altoriaus, aš pasakau, žmonės žino kaip atsiliepti, aš tikiuosi, kad atsilieps. Bet kai esu kažkur kitur, tas atsiliepimas nėra toks šabloniškas. Ir tai verčia mane tarnauti taip, kaip tarnavo Jėzus. Jis kalbėjo su žmonėmis, jis domėjosi, kaip žmogus gyvena. Už bažnyčios durų yra daug žmonių, kuriuos aš galiu kažkaip pritraukti, jei rasiu būdą paliesti to žmogaus širdį. Jei nieko nekeisiu, daug žmonių nepradės jau dabar galvoti apie gyvenimo prasmę, nepaklaus savęs, gal Dievas manęs laukia, gal nori man kažką parodyti, kažką pasakyti. Per misijas mes, kunigai, ir pasauliečiai galime parodyti modelį, kaip galėtų būti“, – apie misionieriškos Bažnyčios esmę pasakojo kunigas Rastislav.
Talkina pasauliečiai
Redemptoristų vienuolija Gerąją Naujieną visuomenei skleidžia kartu su pasauliečiais, kurie savo gyvu pavyzdžiu gali paliudyti tikintiesiems Dievo prisilietimą. „Mes suprantame, kad gyvenimas pasaulyje ir Bažnyčioje nėra tik kunigo gyvenimas. Priešingai, daugiausia žmonių, kurie yra bažnyčioje, yra pasauliečiai. Kai skelbiame Evangeliją, norime parodyti, kad Gerąją Naujieną gali skelbti ne tik kunigai, bet ir poros, dar nesusituokusieji, įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Kiekvienas savo būdu išgyvena tikėjimą, o dėl tos patirties žmonės gali pamatyti visą mozaiką – kad tikėjimas yra visiems, ne tik kunigams“, – pasakojo Rastislavas.
Elektrėnų parapijų misijose dalyvavę žmonės taip pat galėjo išgirsti žmonių liudijimus, kokiu būdu juos palietė Dievas. Misijų komandos narys Ramūnas Ežerskas pasakojo, kad 17 metų santuokoje gyveno tik galvodamas kaip uždirbti pinigų, tačiau gyvenimo prasmę, darną ir laimę šeimoje atrado tik tuomet, kai į sielą ir širdį įsileido Dievą. Jam antrino ir žmona Vilma, kuri per Dievą atrado gyvenimo džiaugsmą, rado atsakymus į ilgai kamavusius klausimus. Misijų narys Juozas Sindaras liudijo, kad Dievas padėjo atrasti gyvenimo kelią. Metęs sėkmingą veiklą Juozas tapo giesmininku, nes norėjo padėti žmonėms. Kristina pasakojo, kad Dievo prisilietimą pajuto per giesmes. Elektrėnuose misionieriai ir pasauliečiai įvairiais būdais stengėsi pasiekti žmonių širdis, bažnyčioje ir įstaigose skambėjo šlovinimo giesmės, buvo vaidinami spektakliai, skaitomi gilūs pamokslai.
Kunigas Rastislavas sako, kad kiekvienas žmogus informaciją priima skirtingai, todėl skiriasi ir būdai žmonėms pasiekti. „Lietuvoje turime Misijų mokyklą, kur registruojasi žmonės iš visos Lietuvos. Šiuo metu turime 40 žmonių. Kiekvieno mėnesio vieną savaitgalį skiriame mokymuisi papasakoti savo istoriją, kaip Dievas prisilietė prie gyvenimo. Tai tarsi dvasinė dirbtuvė. Taip kiekvieno žmogaus istorija įsilieja į didelę Dievo istoriją, kurioje jis autorius ir režisierius, o žmogus veikėjas.“
Žmogui reikia atramos
Iškilmingose šv. Mišiose per pamokslą vyskupas Jonas Ivanauskas kalbėjo apie Kristaus kryžių, kuris yra pergalės prieš nuodėmę ir blogį ženklas. Kryžius kartu yra pats gražiausias Dievo meilės žmonėms ženklas. Kristus numirė, kad Prisikėlimu kiekvienam padovanotų Dievo draugystę, artumą, niekada nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą. „Paskutinės vakarienės metu, – kalbėjo vyskupas, – Jėzus nuplovė mokiniams kojas ir paliko testamentinius žodžius. Šiuo veiksmu ir žodžiais norėjo apaštalus paruošti gyvenimui ir misijai be jo fizinio buvimo šalia. Davė mokiniams labai svarbų uždavinį – perkeisti pasaulį, perkeisti žmogų. Siuntė perteikti perkeičiančią Dievo meilę žmonėms, kad jie ja vadovautųsi tapdami naujais žmonėmis. Siuntė skelbti Gerąją Naujieną, kurios dėka žmogus ima gyventi atnaujintą, žmogaus vertą gyvenimą. Siuntė mylėti, kaip Jėzus mylėjo.“ Pasak vyskupo, kada šiandien krikščionis kalbės apie nesavanaudišką, pasiaukojančią artimo meilę, altruizmą, saikingumą, neturtą, paprastumą, kuklumą, santuokos šventumą, nuolankumo dorybę, dažnai pasijaus nesuprastas. Atrodys kaip žmogus iš praeities. Pasaulio dvasia siūlo galvoti ir gyventi visai kitaip, vadovautis egoizmo ir savanaudiškumo logika, rinktis trapius ir laikinus gyvenimo blizgučius.
„Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, – kalbėjo vyskupas, – žmogui vis labiau reikia kažko pastovaus, tvirto pamato po kojomis, atramos. Dievas visada yra toks pats, mylintis žmogų. Ir kuomet atrodo, kad žmonėms Dievo nebereikia, jo reikia vis labiau ir labiau. Žmogus net nesąmoningai ilgisi Dievo, nes giliai viduje jaučia, kad kuo mažiau lieka pasaulyje vietos Dievui, tuo mažiau vietos lieka ir pačiam žmogui“, – kalbėjo vyskupas.
Pamokslininko teigimu, krikščionis yra pašauktas meile supanašėti su Jėzumi ir tokiu būdu jį liudyti. Tai didžiausias Jėzaus troškimas ir jo įsakymas. Mylėti kaip jis mylėjo. Tarsi Jėzus sakytų, jei mane myli, laikykis mano gyvenimo ir tapk kaip aš. Dievo ir artimo meilė sudaro vieningą visumą. Pasak vyskupo, „mylėti Jėzaus pavyzdžiu mokomasi skaitant Evangeliją ir skirtingose gyvenimo aplinkybėse elgiantis Jėzaus pavyzdžiu: gyventi dėl kitų, galvoti apie kitus, padėti vargstantiems, sustiprinti, palaikyti, padrąsinti, atleisti, parodyti prasmę, pažadinti viltį. Šventoji Dvasia, kurią atsiuntė Jėzus mokiniams mus stiprina ir gina, duoda jėgų tikėti Dievo meile, jo pergale, padeda drauge su kitais kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį“.
Vysk. J. Ivanauskas džiaugėsi, kad Elektrėnuose vykusių misijų metu parapijiečiai turėjo galimybę labiau susivokti kaip krikščionys, iš esmės pažvelgti į tikėjimą. „Turime suvokti, kad esame Dievui brangūs. Nepaisant visų iššūkių virš visko yra Dievo galybė, virš visko yra jo mus mylinti širdis“, - kalbėjo vyskupas.
Vysk. J. Ivanauskas dėkojo tėvams redemptoristams ir visai misijų komandai Vaidai, Kristinai, Vilmai, Ramūnui, Juozui, seminaristams redemptoristams iš Slovakijos Lukáš ir Ján, mons. klebonui mons. Jonui Sabaliauskui, vikarui kun. Gintui Petkevičiui, visiems aktyviems parapijiečiams, kurių dėka misijos įvyko. „Šios misijos buvo kaip Dievo malonės laikas, kaip Dievo artumo ženklas, kaip Dievo maloningumas dabarties gyvenimo iššūkiams, kaip galimybė dar labiau priartėti prie Kristaus. Jei būtų kitas kelias į žmogaus laimę, Kristus jį tikrai būtų mums parodęs. Vienintelis kelias į žmogaus laimę yra Kristus. Jis vienintelis pajėgus nugalėti mūsų silpnumą, negalias, išbandymus, trikdžius, prieštaravimus. Jis vienintelis gali išvaduoti iš abejonių, nesupratimo, pasimetimo ir įvairios tamsos, nes mums šviečia prisikėlęs Kristus“, - pamoksle kalbėjo vyskupas ir ragino rūpintis tikėjimu šeimoje, kuris yra pagrindas visai krikščionių bendruomenei.
Kryžius tarsi nuolatinis misionierius
Iškilmingų mišių pabaigoje misionierius Peteris Hertelis pakvietė tikinčiuosius prie šventoriuje stovinčio kryžiaus. Vyskupas J. Ivanauskas kryžių palaimino. Kaip sakė P. Hertelis, šis kryžius bus misijų kryžiumi bei didelės Dievo meilės liudininku. Kryžius liks čia tarsi nuolatinis misionierius, kuris primins misijų dienų malones. Prie kryžiaus bus pritvirtinta granito lentelė su misijų data. Vyskupas J. Ivanauskas palaimino žmonių atneštus kryželius. Po ceremonijos niekas neskubėjo skirstytis, bendruomenė su kunigais įsiamžino prie kryžiaus. Nuotraukos, kaip ir kryžius, taps istorinio parapijos įvykio – misijų – gražiu prisiminimu. Parapijų misijos baigėsi, Elektrėnuose geroji žinia paskleista plačiai, belieka tikėtis, kad toji žinia palietė parapijiečių širdis, kad žmonės pasiryžo atverti širdis Dievui bei Bažnyčios bendruomenei.
Klebonas mons. J. Sabaliauskas dėkoja savivaldybės įstaigų vadovams, kurie atvira širdimi priėmė misionierius – Elektrėnų merui Gediminui Ratkevičiui, Administracijos direktorei Jekaterinai Goličenko, Elektrėnų pradinės mokyklos direktorei Virginijai Stanislovaitienei, „Ąžuolyno“ progimnazijos direktorei Birutei Misiūnienei, „Versmės“ gimnazijos direktoriui Egidijui Kontrimui, Elektrėnų profesinio mokymo centro direktorei Linai Triponienei, ligoninės direktoriui Žydrūnui Martinėnui, kuris pats parodė iniciatyvą pakviesti misionierius, Socialinės globos namų direktorei Danutei Suchockienei, Šeimos namų direktorei Vidai Rakauskienei, Socialinių paslaugų centro direktorei Dalytei Kutyrevienei, bibliotekos vadovui Rokui Gulbinui ir Elektrėnų kultūros centro direktoriui Remigijui Suslavičiui.
Virginija Jacinavičiūtė, „Elektrėnų kronika“
