Nuotraukos – Ernesto Liutkaus
Baigiantis žemiškajai kelionei Jėzus kalbėjo: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9, 31). Jo misija neapsiribojo žmonių mokymu: jis siekė pagrindinio tikslo – išgelbėti pasaulį iš nuodėmės, o tam reikėjo mirti ir prisikelti. Prisikėlęs iš mirties Kristus įkūrė Bažnyčią ir pašaukė geros valios žmones būti jo sekėjais. Ką reiškia būti Kristaus sekėju? Tai gyventi taip, kaip gyveno Kristus, ir siekti to, ko per visą žemiškąjį gyvenimą siekė Išganytojas. Mums taip pat reikia mirti ir prisikelti. Apaštalas Paulius, būdamas kalėjime, rašė filipiečiams: „O jei turės būti pralietas mano kraujas, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi“ (2, 17). Mums taip pat reikia paimti Kristaus kryžių, jį nešti, ant jo mirti ir prisikelti.
Sąmoningas Kristaus sekimas iki kankinystės gražiausiai buvo realizuotas gyvenime tikėjimo kankinės Adelės Dirsytės, kurios kankinystės oficialaus pripažinimo bylos pirmąjį etapą šiandien iškilmingai užbaigiame. Prieš 68-erius metus rugsėjo 26 d. ji mirė Chabarovske, patyrusi sovietinio Gulago pragarą. Tame pragare kankinė parašė po visą pasaulį išplitusią maldaknygę „Marija, gelbėki mus”. Gavę Šventųjų skelbimo kongregacija sutikimą, 2000 metais pradėjome kankinės Adelės Dirsytės išaukštinimo bylą.
Kančių keliuose sukurtoje maldaknygėje randame tokią maldą: „Suledėjusiomis lūpomis, ašarotomis akimis, nevilties iškankinti puolame prie Tavo prakartėlės, Šventasis Kūdikėli. Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Sutrumpink mūsų bandymo dienas. Jei reikia aukos, imk ją iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir ištvermės.“ Iš tikrųjų bandymo dienos nebuvo sutrumpintos, nes Viešpats šią taurią sielą išsirinko, kad ji būtų šalia jo kryžiaus iki visiško sunaikinimo, kad ši kilni lietuvaitė paaukotų savo gyvenimo auką už Tėvynę ir Bažnyčią.
Karinis MVD tribunolas nuteisė Adelę Dirsytę dešimčiai metų katorgos „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje ateitininkijos veikloje“. Štai kaip šią „kontrrevoliucinę veiklą“ apibūdina viena Dirsytės mokinė: „Ji buvo mūsų klasės auklėtoja. Mokytojai rūpėjo mūsų dvasinis brendimas. Kartu eidavome į Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo ir Šv. Teresės bažnyčias. Prisimename, kaip gražiai ir įtaigiai ji mums skaitydavo šv. Teresėlės gyvenimo istoriją, Marijos Pečkauskaitės raštus. Jai rūpėjo ne tik mūsų dora, bet ir išsilavinimas. Aiškino visokias subtilybes, siekdama, kad augtume šviesiomis mūsų Tėvynės patriotėmis“.
1947 m. mokytoja Adelė Dirsytė drauge su kitomis kalinėmis nuvežama į Šiaurę tiesti užpoliarinio geležinkelio. Kalinių gyvenimo sąlygos buvo pasibaisėtinos: menkas maistas, šaltis, sunkus darbas ir gyvenimas palapinėje, kur nebuvo galimybės išsidžiovinti net drabužių. Šitokiomis sąlygomis Adelė Dirsytė ne tik kad nepalūžo, bet dar mokė kitas kalines sąmoningo kančios pakėlimo ir aktyvaus religinio gyvenimo; drauge su kitomis kalbėdavo Rožinį, kurio karoliukai buvo padaryti iš kalinio duonos.
Antroji Kryžiaus kelio stotis buvo Taišete. Ir vėl nepakeliamas darbas prie geležinkelio statybos, nepajėgiant apsiginti nuo debesimis skraidančių ir skaudžiai geliančių muselių, nuo kurių įkandimo ištindavo veidas ir visas kūnas. Ir čia mokytoja Dirsytė stiprina kalines, mokydama įprasminti vargą ir kančią.
Trečioji Kryžiaus kelio stotis – tolimoji Kolyma. Kalines baugino grėsmingas Kolymos kraštas, tačiau Adelė Dirsytė ir čia stiprino jų dvasią, rengė susitikimus literatūros ir dvasinėmis temomis. Magadane laukė sunkus darbas, kaliniai buvo sunumeruoti, į Lietuvą leidžiama parašyti vos vieną laišką per metus. Čia Dirsytė parašė pirmąją maldaknygę „Viešpatie, prikelk mano tautą”, kuri buvo perrašinėjama ir papildoma naujomis maldomis. Lagerio prižiūrėtojai, pastebėję, jog Dirsytė dvasiškai stiprina kalines, ją dažnai mušdavo ir siųsdavo į karcerį. Kolymoje palūždavo net stiprios sveikatos kaliniai, o ką kalbėti apie trapią ir sunkių sąlygų iškankintą mokytoją. Adelė Dirsytė nesiskundė, meldėsi už savo kankintojus ir to paties mokė drauges kalines.
1954 m. Adelei Dirsytei buvo sunkiausias Kryžiaus kelio etapas. Ją kažkur išvežė, o kai sugrąžino, ji buvo neatpažįstamai iškankinta: trumpai nukirptais plaukais ir mėlynais paakiais. Pirmą kartą jos veidu ritosi ašaros. Kankinė prasitarė, kad buvo labai žiauriai tardoma ir kankinama.
1955 m. turėjo pasibaigti bausmės laikas. Adelė Dirsytė iš Kolymos buvo išgabenta į žemyną, bet tėvynės nepasiekė. Kankintojams pasisekė sunaikinti jos mirtingąjį kūną, kuris liko Chabarovsko krašte laukti mirusiųjų prisikėlimo dienos. Bet jos dvasia sugrįžo į Lietuvą, o per maldaknygės puslapius pasklido po visą pasaulį. Panašių į mokytoją Dirsytę kankinių aukos dėka mes dar ilgus metus kovojome už teisę tikėti į Dievą ir gyventi ne pagal sovietinį, bet pagal krikščioniško gyvenimo modelį.
Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę, kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama savo kryžiaus kelią, žadina susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis. Melskimės, kad greitu laiku mes Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę turėtume kaip palaimintąją.
