Nuotraukos – Silvijos Knezekytės
Tėvo širdis
Brangūs broliai ir seserys,
šiandienos Dievo žodis mums kalba apie Tėvo širdį. Jis, Dangaus ir žemės Kūrėjas, būdamas savyje laimingas, panoro šia laime pasidalinti su iškiliausiu savo kūriniu – žmogumi. Šventajame Rašte dažnai minimas laimės įvaizdis – vaišės Dievo karalystės pokylyje. Dangaus Tėvas yra parengęs kiekvienam iš mūsų gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo pokylį, į kurį kviečia įžengti. Tai ne kas kita, kaip kvietimas atverti žmogaus širdį draugystei su savo Kūrėju jau šiame gyvenime, kad galėtume patirti bendrystę su Viešpačiu amžinybėje. Tai atsivertimas. Dangaus karalystės tema yra viena iš dažniausiai pasikartojančių Jėzaus mokyme. Jis atėjo jos skelbti, ją parodė ir pats tapo Dangaus ženklu žmonijai. Tad Jo palyginimas apie šeimininko surengtą pokylį ir kviečiamus svečius yra apie Jį patį, mūsų Viešpatį, kuris kviečia atsiliepti į Šeimininko – Dangaus Tėvo pasiūlymą dalyvauti Jo džiaugsmo pilnatvėje.
Tačiau palyginime išgirstame ir dramatišką gaidą. „Jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti.“ Ir tada dar sakė: „Meldžiu mane pateisinti.“ Giliausia prasme Jėzus atvėrė Dievo širdies slėpinį – skausmą dėl užvertos žmogaus širdies. Pakviestieji į Dievo karalystės pokylį nesusižavi šiuo kvietimu, laiko jį ne tokiu reikšmingu, kaip nusipirkti dirvą, išmėginti penkis jungus jaučių ar vesti. Dievas, siūkantis, kas žmogui yra svarbiausia, nuo ko priklauso jo gyvenimo kokybė ir galiausiai pati amžinybė, būtent savo draugystę ir meilę, lieka žmogaus neišgirstas ir paliktas be atsako. Taip, Dievo namai bus pilni, nežiūrint tų, kurie neatsiliepė. Čia nėra taip, kad kas nors netinka dėl socialinio statuso, kilmės ar fizinės išvaizdos. Pasak palyginimo, Dangaus džiaugsme dalyvaus buvę vargšai, paliegėliai, akli ir luoši. Tačiau čia klausimas mums – ar mes būsime jų tarpe? Ar šeimininkas išgirs mūsų širdies atsiliepimą bendrystei? Ar mes Dangaus pokylio menėje sėdėsime prie vaišių stalo?
Jėzaus misija šiame pasaulyje – kviesti žmones į atsivertimą ir susitaikinimą su Dievu. Jis sakė: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Tačiau savo kryžiumi Jis parodė, kokia vis dėlto dramatiška yra žmogaus užsisklendimo nuo Dievo kaina. Kokių pastangų pats Dievas turi imtis, kad prakalbintų žmogų! Kryžiumi Jėzus parodė Dievo širdies gelmes. Jis parodė Tėvo rūpestį. Juk, pasak Jono evangelijos, „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Šia misija kviesti į atsivertimą kitus žmones pasidalino su žmogumi. Su žmogumi pasidalino savo rūpesčiu, kad padarytų sau bendradarbių, skelbiančių pasaulyje Dievo gailestingumą.
Kunigiška tarnystė yra Dievo troškimo kviesti žmogų į atsivertimą ir bičiulystę su Kūrėju išsipildymas. Jis pasirenka tai misijai konkrečius žmones. Jis pasirinko šiai kilniai misijai mūsų Eminenciją Sigitą Tamkevičių SJ, kurio gyvenimo gražią sukaktį šiandien švenčiame. Dėkojame Gerajam Dievui už Jūsų dosnų širdies atsiliepimą tapti Bažnyčios ganytoju ir tarnauti Kūrėjui. Jo rūpestį kviesti žmones į dangiškąjį pokylį Jūs pavertėte savuoju ir savo gyvenimą padovanojote tam, iš kurio ateina gyvybės dovana, kuris pašaukė mus į šį pasaulį ir amžinybę.
Jūs jau ankstyvoje jaunystėje pažinote Kūrėjo širdį, o ir jos skausmą. Patyrėte sunkią žmonių dalią karo audros ir okupacijos ištiktoje Lietuvoje. Pats anksti netekęs savo mamos, pažinote netekties skausmą ir liūdesį. Jau mokyklos suole matėte, kokių kompromisų su sąžine darė mokytojai, tik ką naujai paskirti ir prieš klasę stovintys su komjaunimo ženkleliu. Jums tada tai atrodė kaip išdavystė, nes tėvų perduota meilė Dievui ir Tėvynei skelbė, kur yra tiesa ir kur melas. Todėl, kaip viename interviu esate prasitaręs, kunigiškąjį „pašaukimą subrandino pats gyvenimas. Tiksliau sovietinis gyvenimas… atėjo noras rinktis kitokias vertybes, nei buvo peršama anuometinėje mokykloje ir spaudoje“. Seminarijoje sutikti iškilūs dvasininkai, kaip tuometinis dvasios tėvas Vincentas Sladkevičius MIC, o vėliau neišdildomą įspūdį palikęs tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis SJ, sutiktas tėvas jėzuitas Jonas Danyla SJ paskatino rinktis Jėzaus Draugijos kelią, kuris rengė dirbti pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis evangelinių patarimų šviesoje. Po kunigystės šventimų Kauno arkikatedroje 1962 metų balandžio 18 d. per vyskupo Petro Maželio rankas jūsų kunigiška tarnystė vikaro pareigose skleidėsi Alytaus, Lazdijų, Kudirkos Naumiesčio, Prienų, Simno parapijose. Sovietinei valdžiai nepatiko Jūsų karštas atsidavimas Evangelijos žinią perduodant ypač jauniems žmonėms, todėl teko patirti ir tarnystės sustabdymą valdžiai uždraudus kunigauti, ir dėl to darbą metalo gamykloje, vėliau Prienų melioracijos statybos valdyboje. Atrodo, kad šis praradimas dar labiau uždegė širdį tarnauti Viešpačiui.
Jūsų iniciatyvos ir brangių laisvės kovotojų bičiulių dėka 1972 metais gimsta legendinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tai nuostabaus tikėjimo Tėvynės laisve projektas, kurio pasirodymo 50-ąsias metines pernai šventėme. Būdamas Kybartų bažnyčios klebonu, Apvaizdos dėka net vienuolika metų redagavote „Kroniką“ pagelbstint ištikimiausiems Jūsų bendražygiams. „Kronika“, o vėliau kartu su keturiais kunigais Jūsų įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas padėjo pamatą mūsų brangios Tėvynės laisvės stebuklui 1990 metais Ši dovana Lietuvai turėjo savo kainą. Jums teko patirti kalinio dalią Vilniaus KGB kalėjime, kalėti sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose bei Sibiro tremtyje.
Prisimenu Jūsų pasakojimą apie užėjusį gūdų išbandymą sėdint kameroje tardymo izoliatoriuje ir staiga atsigavusią viltį girdint, kaip gretimoje kameroje kalintis mons. Alfonsas Svarinskas, nujausdamas, kad esate kažkur šalia, taip garsiai pradėjo Rožinio maldą, jog jo balsas sklido per ilgus KGB rūsio koridorius ir pasiekė Jus. Kaip sakoma Antrajame laiške tesalonikiečiams, „Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto“ (2 Tes 3, 3). Tai nuostabiu būdu galėjote patirti ir Kauno geležinkelio stotyje 1988 metais Tada Jus, grįžusį iš Sibiro, pasitiko gausi susirinkusių minia, drąsiai giedodama Lietuvos tautinę giesmę ir įteikdama Jums į rankas lietuvišką Trispalvę. Buvo lapkričio 5-oji, likusios kelios dienos iki 50-ies metų Jūsų gyvenimo jubiliejaus lapkričio 7-ąją, kurį sutikote dėkodami Gerajam Viešpačiui už gyvenimą Jūsų mylimoje Kybartų parapijos bendruomenėje.
Su laisvės ir nepriklausomybės atgavimu ir Jūsų gyvenime prasidėjo naujas, ryškus ir labai svarbus etapas. Visa, kas vyko prieš tai, buvo tarsi Viešpaties pasiūlyta treniruotės aikštelė tarnystės pareigoms, kurios Jums buvo Dievo numatytos. Auštant 1990 metams tarnystė Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvo, vėliau seminarijos rektoriaus pareigose atvedė Jus į 1991 metų balandžio pabaigoje įvykusį pokalbį su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris, pasak jūsų, „trumpai drūtai pareiškė, kad esu nominuotas vyskupu, ir paprašė, kad priimčiau pareigas“. Vyskupo konsekracijos iškilmės įvyko 1991 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje. Jūsų vyskupo ir arkivyskupo tarnystė sutapo su beatsikuriančios Lietuvos džiaugsmu ir iššūkiais. Kiek daug per tuos ganytojiškosios tarnystės metus nuveikta! Sukurtos svarbiausios bažnytinės struktūros bei institucijos, atnaujintos parapijų pastoracinės tarybos, pastatytos naujos bažnyčios ir įsteigtos bendruomenės. Buvo švenčiamas didysis 2000 metų Krikščionybės jubiliejus su antruoju Eucharistiniu kongresu Kaune bei Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus 2008 metais. Tuo laiku buvo visiškai atnaujinta Šiluvos šventovė, pastatytas Jono Pauliaus II dvasinis centras piligrimams bei rekolekcijoms. Jūsų iniciatyvos dėka puikią atsinaujinimo galimybę Kauno arkivyskupijos gyvenimui suteikė 2003–2007 metais vykęs antrasis Sinodas. O Bažnyčia Lietuvoje buvo praturtinta Jūsų ilgamete Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko tarnyste.
Viešpats matė Jūsų dovanojamą Ganytojo širdį, kuri be perstojo ieškojo būdų, kaip kviesti mūsų brolius ir seseris į Dangiškąjį pokylį, jau čia žemėje prasidedantį švenčiant Eucharistiją. Jis parodė savo dėkingumo ženklą Jums, kai visi drauge išgirdome atskriejusią žinią iš Romos 2019 m. rugsėjo 1-ąją, kai po vidudienio maldos Vatikane popiežius Pranciškus paskelbė, kad esate paskirtas kardinolu. Netrukus tų metų spalio 5 dieną su džiaugsmu žvelgėme į Jus, iš popiežiaus rankų priimantį kardinolo insignijas. Tai kartu buvo Dievo meilės ženklas per Jus ir visai mūsų Tėvynei, ir dovana už ištikimybę jos laisvės siekiui.
Ačiū, Jūsų Eminencija, už Jūsų tėvišką širdį, ištikimai dovanojamą ir toliau, per tarnystę Viešpačiui, skelbiant Jo žodį, švenčiant Eucharistiją, pagelbstint mums, vyskupams, kurie stovime šalia Jūsų ir mokomės iš Jūsų ir gyvenimo, ir ganytojiškosios tarnystės meno. Ačiū už Jūsų ištikimybę, kantrybę ir dovanojamą tėvišką širdį. Gyvuokit ilgiausius metus Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei! Šiluvos Dievo Motina, užtarki mūsų Eminenciją, Kauno arkivyskupiją ir Bažnyčią Lietuvoje! AMEN.
