Muziejuje startavo Šventojo Rašto studijų programa su kunigu A. Akelaičiu (2023 11 16)
Paskelbta: 2023-11-21 11:28:52

Nuotraukos – Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus

Lapkričio 16-osios pavakare į dvasinės-istorinės traukos centru tapusį Kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920-2000) memorialinį butą įvairių kartų kauniečiai būreliais kopė iš kiemelio pusės esančiais stačiais šalutiniais laiptais.

Pirmą kartą čia apsilankiusieji džiaugėsi netikėtai atradę naują krikščioniškosios kultūros pažinimo erdvę, o dažniau muziejaus renginiuose dalyvaujantieji sveikino, kad čia startuoja Kauno arkikatedros klebono monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus inicijuota bei remiama Šventojo Rašto studijų trejų metų programa su kunigu Algirdu Akelaičiu.

 

O kur kitur, jeigu ne šiuose XIX a. pradžioje augustinų vienuolynui pastatytuose klasicistinio stiliaus rūmuose, kurie 1864 m. pabaigoje čia atsikėlus vyskupui Motiejui Valančiui, tapo Žemaičių vyskupijos šerdimi, turėtų skambėti Dievo žodžio pažinimo, supratimo ir jo sklaidos tema? Reiktų priminti, jog 1850 m. vyskupu konsekruotas Motiejus Valančius buvo pasiryžęs tęsti XIX a. žemaičių tautinio kultūrinio sąjūdžio vadovo, jo mylimo ganytojo Juozapo Arnulfo Giedraičio (1757–1838) pradėtą didįjį Šventojo Rašto vertimo užmojį. Ir būtent Kaune, šiuose rūmuose 1869 m. jis išvertė Psalmyną ir parengė paprastiems valstiečiams suprantamų religinės tematikos švietėjiškų leidinių, parašė ciklą kovingų knygelių ,„Sielavartai Bažnyčios“ ir visus savo didaktinės literatūros veikalus.

Kai 1906 m. praktiniam naudojimui iš spaudos išėjo seniai lauktas leidinys – kunigo, profesoriaus, vėliau Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko verstos Evangelijos ir Apaštalų darbai su trumpais paaiškinimais, Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tikrasis įpėdinis, taip pat šiuose rūmuose 25-erius metus rezidavęs vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis pats savo lėšomis nupirko didesnį egzempliorių skaičių ir padalijo seminarijos klierikams, kas buvo džiugus mostas ir aiškus ganytojo palaiminimas tai pirmajai į lietuvių kalbą verstai Dievo žodžio knygai.

Paskutinis istorinių Žemaičių vyskupų rūmų, kuriuose 1990 m. nepriklausomybę atgavus buvo įsikūrusi Kauno arkivyskupijos kurija, kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000), mokydamasis Kunigų seminarijoje, klausėsi prof. arkiv. J. Skvirecko Šventojo Rašto paskaitų. O prieš 70 metų, 1953 m., Kauno kunigų seminarijoje profesoriauti pakviestą kun. V. Sladkevičių tuometinis rektorius kun. Kazimieras Sirūnas paskyrė Šventojo Rašto ir dogminės teologijos dėstytoju.

Matant į muziejuje prasidedančias Šventojo Rašto studijas atėjusių ateitininkijos atstovų, buvo malonu jiems priminti atkuriamąjį „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą, kuriame, kaip vėliau pasakojo kun. Arvydas Žygas (1958–2011), kardinolas atkreipė dėmesį į ateitininkijos šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“ – šv. Pauliaus žodžius: „Iš kardinolo šių žodžių komentavimo supratome, kad jis yra egzegetas, gilus Šv. Rašto žinovas. Šv. Paulius sakė: „Jeigu norite visa atnaujinti, reikia visa suvienyti naujai Kristuje, reikia susivienyti Jame tarsi Galvoje“, – akcentavo kardinolas. Jis priminė, kad lotyniškame vertime šie šv. Pauliaus žodžiai skamba: „Visa suvienyti Kristuje.“ Man tie žodžiai giliai įstrigo. Supratau, jog kardinolas žinojo visas Šventojo Rašto subtilybes. Kaip tik tokios, atrodo, mažos pastabos, paskiri dalykai atskleidžia tikrąją žmogaus gelmę ir intelektą, nors to jis niekada viešai nedemonstruodavo.“

Toks į Šventojo Rašto studijas susirinkusiems dalyviams memorialios aplinkos ir čia rezidavusių hierarchų pristatymas, kaip paaiškėjo, buvo reikalingas vien dėl čia tvyrančios istorinio-dvasinio paveldo atmosferos. Kunigas licenciatas biblistas Algirdas Akelaitis, VDU Katalikų teologijos fakultete dėstantis Penkiaknygę, Išminties knygas, Pranašus, Senojo Testamento teologiją, sinoptines Evangelijas ir Apaštalų darbus, pradėdamas Šventojo Rašto studijų programą, joms išsyk suteikė akademinį pagrindą. Prieš pradėdamas aiškinti Pradžios knygą akcentavo didelius hebrajų ir lietuvių kalbų sandaros skirtumus, dėl kurių kartais kinta ir sąvokos ar turinio prasmė. Kaip sakytų Senojo Testamento iš hebrajų kalbos vertėjas prof. prel Antanas Rubšys (1923–2002), hebrajų kalba labai stipri, aštri, tiesi kaip dviašmenis kalavijas, o Dievo žodis yra labai taiklus ir dalykiškas. Ir kun. Algirdas pripažino, kad Šventasis Raštas kalba vaizdais, o lietuvių kalba savo dalyviais, pusdalyviais, padalyviais duoda veiksmui sparnus.

Šventojo Rašto studijų akademiškumą liudijo ne tik tai, kad gausiai susirinkę dalyviai konspektavosi lektoriaus mintis ir pateikiamas sąvokas. Jie taip pat aktyviai dalyvavo atsakydami į biblisto kun. A. Akelaičio keltus klausimus.

Irena Petraitienė,

Kard. V.Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėja

Ganytojo žodis

Kūrėjas mus kalbina į savo bendrystę, skatina domėtis kitu žmogumi ir bendruoju gėriu. Esame kviečiami atsiliepti į Dievo kalbinimą, į tą švelnų ir kartu tvirtą balsą. Mums reikalingas konkretus ir aiškus apsisprendimas priimti Dievą į savo širdį ir leistis Jo vedamiems.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune