Pilnatvės ir prasmės ilgesys
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės pilnatvės ilgesį. Mūsų viduje jis dega tarsi ugnis ir pasireiškia per troškimus, svajones, siekius ką nors nuveikti. Mes visi esame panašūs savo noru atrasti ramybę, patirti džiaugsmą ir laimę. Tačiau mes visi skirtingi, kaip to siekiame. Daug anksčiau, negu mumyse atsiranda kažkas religiška, mes įvairiais būdais sprendžiame tą patį klausimą – ką daryti su tuo pilnatvės ir prasmės ilgesiu savyje? Jis, atrodo, niekad nėra pasotinamas, širdis nepasitenkina mus ištinkančiais trumpais džiaugsmo momentais. Mūsų kasdienybės dienų ryškus bruožas yra nenumaldomas troškimas veikti. Ši veikla neretai pripildo visas mūsų dienų valandas ir savaites, mėnesius ir metus ir galiausiai patį gyvenimą. O mes jaučiame, kad esame sukurti ne tik veikti, bet ir būti. Kažkaip mokėti pasidžiaugti ir pačiu buvimu prabėgančių dienų kasdienybėje.
Adventas yra laukimo laikas. Jis mus moko stabtelėjimo meno. Ateina Kalėdos, žadančios šventę, džiaugsmo akimirkas su šeima, sustojimą ir pabuvimą drauge. Mes rengiamės šiam įvykiui, nes jaučiame, kad tai gera proga patirti ramybę ir pilnatvę, kurių ilgisi širdys. Todėl rūpinamės, kad nieko netrūktų nei ant Kūčių stalo, nei mūsų širdyse. Pagalvojame apie kitus, rinkdami jiems dovanas, ir viliamės, kad dovanodami džiaugsmo kitiems jo patirsime ir patys. Apie tai ir yra Kalėdos. Kūrėjas galvojo apie mus ir nutarė įžengti į mūsų tarpą, padovanoti savo artumą. Žmonės tiek daug amžių dairėsi į žvaigždėmis nusėtą dangų ir klausė – iš kur mes esame ir kur link einame? Tas klausimas virto laukimo ilgesiu – Tu, kurį jaučiame esant, kuris sukūrei šį pasaulį, – ateik! Žmonija laukė savo Autoriaus, nes jautė, kad tik Jis gali nuraminti širdis. Adventas yra laukimas, kad išsipildys žmonijos svajonė pamatyti „besislapstantį“ Dievą. Atpažinti savyje esant šį ilgesį ir pilnatvės troškimą reiškia pažinti save.
Sausio 1 d. Bažnyčios liturgijoje giedamas psalmių priegiesmis taip apibūdina Kalėdų esmę: O admirabile commercium (lot.) – „O, nuostabūs mainai“ – Dievas tapo žmogumi, kad mums padovanotų savo dievystę. Žodis „komercija“ mums labiau pažįstamas ekonomikos samprata. Tačiau iki tol, kol juo buvo pavadinti gėrybių mainai tarp žmonių, jis vartotas pabrėžti minčiai, kad pasaulio Kūrėjas nutarė pakviesti žmogų į meilės mainus. Atrodo, kad apie tai yra viso mūsų gyvenimo prasmė. Į šį gyvenimą esame pakviesti iš Kūrėjo meilės. Todėl jaučiame, kad esame kviečiami atsiliepti meilės atsaku. Mūsų nuojauta sako, kad turime tapti dovana kitam žmogui, savo šeimai, Tėvynei.
Kalėdų įvykis žmonijos istorijoje kalba, kad vienu iš mūsų tapęs Kūrėjas pakvietė mus būti panašius į Jį, tapti dovana. Kalėdos mums prabyla apie meilės mainus ir moko mus savęs dovanojimo meno. Mes esame fizinės būtybės su savo pojūčiais, todėl kažkuria prasme Dievas turėjo tapti su „mėsa ir oda“. Tačiau ir mūsų meilės atsakas turi tapti įkūnytas, konkretus ir apčiuopiamas kasdienybės rutinoje.
Šiuo metu pasaulis išgyvena labai neramų laiką. Karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, demokratijos iššūkiai, totalitarizmo pagundos, mokslininkų įspėjimai apie pokyčius Žemėje šylant klimatui gąsdina ir sujaukia ramybės besiilginčias mūsų širdis. Jau kurį laiką išgyvename, kad ramybės dovana yra labai trapi. O ji mums labai reikalinga, kad galėtume gyventi, kurti ir svajoti! Tačiau vis atskriejančios neramios žinios ją nori iš mūsų „pavogti“. Atrodo, kad širdies ramybės priežasčių negalime pilnutinai gauti dairydamiesi tik po šį pasaulį ir jo įvykius. Reikia to, kas būtų giliau ir nekintama, to, kas pranoktų mus ištinkančias vienadienes žinias ir įvykius. Mums reikia ramybės pagrindo ne iš šio pasaulio.
Kalėdos mus moko gyvenimo meno – dovanoti ir priimti. Jei norime patirti džiaugsmą gauti, turime ryžtis save dovanoti. Viena brangiausių šio meto dovanų – dovanotas laikas ir žmogiškas artumas. Pirmiausia tai reiškia padovanoti sau ir savo šeimai kitokį laiką – stabtelėjimo ir bendrystės laiką. Įdomu pastebėti, kad tarp Dešimt Dievo įsakymų kvietimas švęsti yra taip akcentuotas. Atrodo, kad mes turime sunkumų sustoti šventei, kitokiam buvimui kartu. Tam mums reikia priminimo, net įsakymo. Tokio laiko labai reikia ir užmegzti santykiui su savo Kūrėju. O tai reiškia padovanoti sau mūsų giliausio pilnatvės ilgesio išsipildymą. Apie tai gražiai sakė šv. Augustinas: „Tu sutvėrei mus tik sau, o Viešpatie, ir nenurims mūsų širdys tol, kol neras atilsio Tavyje.“ Pilnatvės patirtys mus gali aplankyti, kai padovanojame laiko savo brangiausiems žmonėms. Pilnatvės ilgesys mus verčia stabtelėti ir apmąstyti šio gyvenimo esmę, kuri gali netikėtai atsiskleisti Kalėdose – ramybės, bendrystės ir širdies artumo laike!
