Nuotraukos – Erlendo Bartulio ir Kauno arkivyskupijos Šeimos centro
Kovo 2 d. Jėzuitų gimnazijoje Kaune vyko metinė Lietuvos šeimos centrų konferencija „Šeima – nuo realybės link siekiamybės“. Į ją susirinko beveik 300 dalyvių iš visos Lietuvos (iš jų net 90 vaikų).
Konferencijos dalyvius pasveikino mokytojos Jolantos Varnauskės Suzuki smuiko klasės mokiniai. Žodį šeimoms tarė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, primindamas šeimos stabilumą garantuojančius dalykus: tarnavimą, kalbėjimą, atleidimą ir maldą kartu.
Lietuvoje dar naują šeimos, kaip namų Bažnyčios, gyvenimo liturgiją aptarė diakonas Darius ir Jonė Chmieliauskai bei kunigas Artūras Kazlauskas. „Liturgija nėra žmogaus sugalvota ir sukurta – tai Dievo duota“, – priminė popiežiaus Benedikto XVI įžvalgas kunigas Artūras ir pabrėžė, kad „per tai pats Dievas tarnauja žmonėms“. „Tada ir šeimos, kaip namų Bažnyčios, liturgija skiriasi nuo liturgijos, kuri švenčiama bažnyčioje, o šeimos dvasingumas skiriasi nuo vienuolinio dvasingumo“, – akcentavo kunigas liturgijos specialistas, kartu dalyvaujantis ir šeimų judėjime Dievo Motinos komandos. Be to, jis pasidalijo, kaip rimtai jį privertė suklusti, kai šeimų motinos ir tėvai katalikai pokalbiuose su dvasininku dažnai guodžiasi, kad jie nesugeba gyventi tinkamo maldos gyvenimo, tačiau jį jie supranta pagal dvasininkams bei vienuoliams būdingą dvasingumą, kuris visiškai nepritaikytas šeimyniniam gyvenimui.
Šią mintį pratęsė ir penkis vaikus auginantys sutuoktiniai Darius bei Jonė Chmieliauskai; šitai jie ypač išgirdo X Pasauliniame šeimų susitikime Vatikane. Ten ir buvo priminta bei pabrėžta, kad jeigu tiesa tai, ką skelbė Vatikano II Susirinkimas ir šv. popiežius Jonas Paulius II daugsyk priminė, jog šeima yra namų Bažnyčia, tuomet ji privalo turėti ir jai būdingą liturgiją, nes Bažnyčia neegzistuoja be liturgijos. Be to, tas pats Susirinkimas priminė, kad visi pakrikštytieji yra Kristaus bendrosios kunigystės kunigai, o tarnaujamosios kunigystės kunigai įšventinti tam, kad pasitarnautų pasauliečiams, idant jie galėtų atlikti savo kunigiškąją misiją šeimose ir pasaulyje. Tuomet ir pasiūlyta į šeimos gyvenimą ir šventumą žvelgti ne kaip į vienuolių ar kunigų, bet atrasti tame, kuo gyvena šeimos, būtent jų šventumo kelią. Taip atpažinta bei įvardyta namų Bažnyčios gyvenimo liturgija, kurią sudaro trys elementai, arba trys apeigos: krikščioniškojo santykio (kuomet per šeimos žmonių meilę ir bendrystę Dievas apreiškia savo meilę), šeimos ritualų apeigos (tai laikas šeimai drauge dirbant, pramogaujant, kalbantis ir meldžiantis) ir rūpinimosi kitais apeigos (kuomet pasitarnaudami šeimos žmonės tampa tikru Dievo palaiminimu vienas kitam ir pasauliui). Anot Jonės, labai svarbu krikščionių šeimoje atidžiai rūpintis ne tik malda, bet ir žaidimais, ir visa kita veikla, kuri išgyvenama bendrai ir visiems atneša džiaugsmo.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas konferencijoje kalbėjo apie viltį. Yra „viltis, kad...“. Tai viltis, kad pasveiktų, viltis, kad išlaikytų egzaminą, viltis, kad pasisektų. Ir yra „viltis kur“. Tai viltis Dievuje prašant to, ko trokštame, bet suprantant, kad gali būti visaip. Viltis Dievuje išlieka nepaisant, kaip pasisuks reikalai. Ją įmanoma išsaugoti tik tada, kai yra artimas ryšys su Dievu. Arkivyskupas minėjo popiežiaus Benedikto XVI encikliką Spe salvi apie krikščioniškąją viltį; be kita ko, akcentavo ir popiežiaus Pranciškaus mintį: „Vis dėlto surizikuokime manyti, kad esame ne mirties agonijoje, bet gimime; dalyvaujame didingo spektaklio pradžioje, ne pabaigoje. Reikia drąsos taip galvoti.“
Po pirmosios konferencijos dalies šeimos susirinko į Kauno arkikatedrą baziliką. Šv. Mišių liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, kunigai Vincentas Lizdenis ir Artūras Kazlauskas. Šv. Mišiose giedojo Alvina ir Vilius Kavaliūnai.
Arkivyskupas K. Kėvalas šv. Mišių homilijoje, be kita ko, pasidalijo prisiminimu, kaip krizinėje vienos moters situacijoje logiškai atrodė, kad reiktų jai patarti skirtis su vyru, tačiau... jis apsisprendė padrąsinti moterį aplankyti savo vyrą kalėjime. Sodri, spalvinga tos šeimos istorija baigėsi tuo, kad sutuoktiniai, praėję labai sunkius išbandymus, sustiprino tarpusavio laimę ir meilę.
Po pietų psichoterapeutė Aušra Kurienė jautriai palietė konferencijos dalyvių širdis, aptardama kasdienes šeimos gyvenimo situacijas, kurias, būna, dramatizuojame, priminė svarbių dalykų apie paauglystės laikotarpį. „Paaugliams yra labai svarbu nuslėpti nuo kitų savo vidinę sumaištį. Dažnai jie nė už ką neišsiduos, kad kilo sunkumų. Jei pasikeitė paauglio draugai, atsirado naujų draugų, kurių jūs nepažįstate, – tai rimta. Būtinai kalbėkitės su paaugliu, kad suprastumėte, kas vyksta. Jei paauglys pradėjo slapukauti – rakinti telefonus, kambarį, jei vos tik įėjus slepiami ekranai, uždarinėjami stalčiai – tai rimta. Būtinai kalbėkitės, kad suprastumėte, kas vyksta“, – tėvams patarė psichoterapeutė. Vėliau ji atsakė į gausius susirinkusiųjų klausimus.
Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė priminė apie „Tėvų liniją“, į kurią galima kreiptis telefonu arba parašyti laišką. Tėvus konsultuoja profesionalūs psichologai, kurie padeda įveikti krizę, nes dažniausiai, kai vaikams reikia pagalbos, jos reikia ir tų vaikų tėvams. V. Vitkauskienė taip pat pristatė du naujus ir svarbius leidinius: nedidelę knygutę „Šventumas, draugiškas šeimai“ (joje trumpai ir iš esmės pristatomos šventumo šeimoje gairės – tai, apie ką konferencijoje kalbėjo Jonė su Dariumi ir kunigas Artūras) bei „Vaisingumo pažinimas – sveikatos raštingumas“ (joje poros pasakoja savo istorijas apie natūralų šeimos planavimą, pristatomi šeimos planavimo metodai bei naprotechnologija).
Vyskupas Arūnas Poniškaitis, apibendrinęs konferencijos turinį, kartu su arkivyskupu Gintaru Grušu palaimino dalyvius – šeimas bei renginio organizatorius.
Net 40 savanorių talkino edukaciniuose užsiėmimuose su vaikais. Vaikams pagal amžių buvo organizuotos 5 grupės. Mažiausieji pasiliko su auklėmis gimnazijoje, kad galėtų būti arčiau tėvelių. Šiek tiek vyresni keliavo į Kauno arkivyskupoijos Šeimos centrą, kur kartu su liaudies amatų meistre Vilija Ratautiene pynė tautines juosteles. Vaikai taip pat apsilankė Tautinės muzikos muziejuje, žaidė krepšinį, klausė Jurgos Macienės tetralizuotos pasakos, o vyriausieji dalyvavo orientaciniame žygyje.
Konferencijoje buvo galima susipažinti su Dievo Motinos komandų judėjimu, įsigyti Magnificat ir Artumos leidinių. Labai dėkojame Kauno Jėzuitų gimnazijai, kuri suteikė patalpas ir skaniai pamaitino.
Už finansinę paramą dėkojame Vokietijos katalikų akcijai Renovabis ir Lietuvių katalikų religinei šalpai.
Kauno arkivyskupijos Šeimos centro informacija
