Nuotraukos – Kauno arkivyskupijos Carito
Kovo 13-ąją Gavėnios rekolekcijos Kauno arkikatedroje tęsėsi su tolesniu popiežiaus Pranciškaus Žinios Gavėniai apmąstymu, kuriuo pasidalijo diakonas Arūnas Kučikas. Konferenciją vedęs Kauno arkivyskupijos Carito vadovas dalyvavo kartu su bendradarbiais, šį kartą – su Kauno arkivyskupijos Carito nuteistųjų integracijos programos darbuotojomis. Tą vakarą Dievo pagalbai pavesta Carito nuteistųjų integracijos programa, įkalinimo bausmę atliekantys ir jau grįžę į laisvę žmonės, jų artimieji, taip pat ir visi karitatyvinės misijos bendradarbiai, savanoriai, geradariai.
Kauno arkivyskupijos karitiečiai savo maldoje prisiminė prieš mėnesį Viešpaties pasišauktą buvusią kolegę Stasę Belickienę iš Kaišiadorių vyskupijos Carito, kuri buvo tarp Carito atkūrimo Lietuvoje iniciatyvinės grupės septynių narių.
Diakono Arūno konferencijoje buvo susitelkta į dvi mintis: popiežiaus Pranciškaus patikinimą, jog Dievas niekada nuo mūsų nenuvargsta, ir mintį, jog tikėjimas ir gėris – tai tylioji galia.
„Dievas nėra nuvargęs nuo mūsų. Pasitikime Gavėnią kaip dvasiškai galingą laiką, kai Dievo žodis vėl kreipiasi į mus: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2)“, – citavo diakonas popiežiaus Žinią, atkreipdamas dėmesį, jog Izraelio tauta nusigręždavo nuo Dievo, pasiduodavo stabmeldiškiems įpročiams, o Dievas per pranašus ragindavo atsigręžti, rūpintis teisingumu, ypač vargšų, našlių, svetimšalių reikalais.
„Pripažinkime, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, nelabai patobulėjome dvasiniame gyvenime, nors toli pranokstame technologijomis. Mus tebelydi faraono šešėlis, mūsų pačių ir visuomenės pasidaryti stabai“, – sakė diakonas, pabrėždamas, jog stabai mums šiandien yra tai, ką vertiname, prie ko esame itin prisirišę (pvz., rodyti galią, turėti norą valdyti kitą, ieškoti kitų pripažinimo, dominuoti tarp kitų, prisirišti prie savo neprotingų tikslų, prie socialinės padėties, netgi tradicijų; prisirišti prie savo nuoskaudų, perdėtai skųstis ligomis, nesėkmingu gyvenimu).
Tai nėra šiaip gyvenimo būdas – tie dalykai, pasak popiežiaus Pranciškaus, paralyžiuoja, priešina su kitais. Dvasinės kelionės tikslas – atpažinti savo stabus, tuomet apgailėti ir atsinaujinti.
Gali būti, kaip minėta konferencijoje, kad norime būti Dievo malonės atnaujinti. Jei nepavyksta, galime pasijusti pavargę nuo savo ar kitų žmonių nesėkmių.
„Dievas niekada nepavargsta mūsų mylėti, nenustoja vesti per mūsų gyvenimo dykumas. Nenustoja maitinti mus dangaus duona, kad būtų perkeistos mūsų širdys, ir įskiepytų mumyse tyliąją gėrio galią, gydančią ir palaikančią pasaulį“, – sakė diakonas A. Kučikas užbaigdamas konferenciją.
Eucharistijos šventimui vadovavęs kunigas Liutauras Vilėniškis, be kita, savo homilijoje atkreipė dėmesį, kiek daug šviesos ir meilės Dievo žodyje.
Esame žmonės, kuriems net sunku suvokti, kokia begalinė yra Dievo meilė, ypač kai patiriame sukrėtimų. Maldoje patiriame Dievo artumą, mums dovanojamos nepaprastos akimirkos. Turime prašyti, kad tai „išneštų“ mus ir tada, kai užplūs abejonės, neviltis. „Net jeigu motina jus paliktų, aš jūsų niekada nepaliksiu“, – Izaijo knygos drąsinančia mintimi baigė homiliją kunigas L. Vilėniškis.
Vėliau švenčiant Eucharistiją, Carito bendradarbiai Dievo žodžio liturgiją užbaigė Visuotine malda, kurioje, be kita, kreipėsi į Dievą melsdami ir už save pačius – kad nepristigtų jėgų ir dosnumo lengvinti vargstančiųjų dalią, taip pat ir už nukentėjusius nuo padaryto blogio, nusikaltimų – kad neprarastų pasitikėjimo žmonėmis, už nusikaltusius – kad nestokotų vilties po bausmės vėl įsilieti į visuomenę, ir už visus paliestus kančios – kad būtų užgydytos žaizdos.
Kitas Gavėnios rekolekcijų vakaras Kauno arkikatedroje – kovo 20-osios trečiadienį >>.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
