Nuotraukos – Tomo Jundulo
Išsipildę žodžiai
Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji,
„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kokia nuostaba turėjo lydėti Nazareto žmones girdint tokiu netikėtu būdu į juos prabylantį Jėzų! Jis paskelbė, kad išmušė valanda, kai pradeda pildytis didžiojo Izraelio pranašo Izaijo žodžiai, nešę tautai vilties ir išvadavimo džiaugsmą. „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (4, 18), nuskambėjęs taip naujai iš jų gerai pažįstamo Jėzaus, buvo nuostabi staigmena, kad visi „jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (4, 22). Tačiau, kaip toliau liudija Luko evangelija, vėliau „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino“ (4, 28). Šiuose keliuose sakiniuose slypi Jėzaus gyvenimo tikrovė. Tas, kuris atnešė į pasaulį Dievą, buvo atmestas. Tačiau kryžiaus pažeminimas ir tarsi pralaimėjimas tapo Jėzaus pergale. Dievas prakalbino žmoniją savo Sūnaus kryžiumi. Jis toliau šiuo Kryžiumi beldžiasi į žmogaus širdies duris mums sakydamas, kad veikia „šiandien“ mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Tai primena mums ir Didžiosios savaitės liturgija, ir Velykų žinia.
Didžiojo ketvirtadienio rytmečio šv. Mišiose šventinami ligonių ir katechumenų aliejai, konsekruojama šventoji krizma. Drauge su savo vyskupais susirinkę kunigai atnaujina kunigystės pažadus, duotus Šventimų dieną. Galėtume drąsiai tarti – Dievas sušiandienina savo malonę, siųsdamas Šventąją Dvasią Gaivintoją ir ant šių aliejų, ir ant savo kunigų. Jis nori savo Dvasia vėl sustiprinti ir įkvėpti kunigus, savo pašauktuosius, kad jie neštų Gerąją naujieną ir paguostų prislėgtuosius. Jis nori šiandien išpildyti savo Žodį, kuris, pasak Laiško žydams, „yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ (Žyd 4, 12). Šiandien Viešpats nori atnaujinti patepimą savo tarnams, apie kuriuos pranašas Izaijas kalba: „O jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 6).
Ankstyvojoje Bažnyčioje pašventintas aliejus laikytas ypatingu ženklu, žyminčiu Šventosios Dvasios dovaną, kurią mums perduoda Kristus čia ir dabar. Jėzus patikėjo mums skelbti Gerąją naujieną, kad padovanotume „šiandien“ mūsų žmonėms džiaugsmą Dievo artumu, Jo gailestingumu, Jo gerumu, patikinančiu mus, kad esame mylimi, trokštami ir labai brangūs. Jėzus perduoda mums džiaugsmą pačia egzistencija, pačiu gyvenimu, jog gera būti ir gera būti žmogumi.
Ką gi reiškia Jėzaus perskaityti pranašo Izaijo žodžiai, jog Jis atėjęs paguosti visų liūdinčiųjų, suteikti „džiugesio aliejaus vietoj gedulo“? (plg. Iz 61, 2–3). Jie sako, kad Šventoji Dvasia teikia mums gebėjimą net kenčiant giliai viduje likti linksmiems. Apaštalų darbų knyga mums pasakoja, jog apaštalai, nuplakdinti aukščiausiojoje teismo taryboje, džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Kristaus apaštalai, taigi ir mes, esame, pasak šventojo Pauliaus, „džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24).
Aliejus yra ir ramybės simbolis. Balandis su alyvmedžio šakele istorijoje apie tvano pabaigą tapo į pasaulį įžengusios taikos ir ramybės simboliu. Šiuo simboliu kaip pergalės vainiku ir alyvmedžio šakele pirmųjų amžių krikščionys puošdavo savo mirusiųjų kapus. Jie gerai atsiminė pirmuosius Prisikėlusio Jėzaus žodžius: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Prisikėlusio Jėzaus žinia pasauliui tapo ta atnešta alyvmedžio šakele, kad žmoniją gąsdinantis nuodėmės ir neteisybės tvanas yra įveiktas. Todėl visi turi turėti pagrindą ramybei, ateinančiai ne iš šio pasaulio, bet iš Dievo, kurio rankose mūsų likimas. Jis yra mūsų ramybės giliausia priežastis.
Brangūs broliai kunigai, mieli tikintieji, mums, pakrikštytiesiems, Viešpats patikėjo paguodos ir ramybės žinią nešti šio pasaulio prislėgtiesiems, liūdintiesiems ir belaisviams. Šiais neramiais laikais tai ypač svarbu prisiminti. Pasaulio neramios žinios, gąsdinančios prognozės nori pavogti mūsų džiaugsmą ir ramybę. Tai piktojo klasta apgauti žmogų, tarsi pats gyvenimas yra tik ašarų pakalnė. Gerąją džiaugsmo naujieną skelbęs Jėzus prisiėmė kančią ir mums parodė, kad vienybėje su Dangaus Tėvu žmogus gali išlikti ramybėje. Tą mums primena ir Bažnyčios liturgija, pakviesdama palinkėti vieni kitiems ramybės. Viešpaties ramybę dovanoja mums ir Jo malonės sudabartinimo ženklai – sakramentai. Keturiuose sakramentuose naudojamas aliejus, šis Dievo gerumo ir ramybės ženklas: Krikštu įvedant žmogų į Bažnyčios šeimą, Sutvirtinimu teikiant Šventosios Dvasios dovaną, Šventimų sakramentu – Viešpaties patepimą ir Ligonių sakramentu – Dievo prisilietimą, Jo gerumo vaistą. Krikščionis pašauktas nešti į pasaulį džiaugsmo ir ramybės žinią, o savo gyvenimu sudabartinti Dievo malonę kaip paguodą liūdintiesiems. Ši diena mums primena, kad mes visi esame pakviesti nešti Gerąją naujieną. Juk ir mums skirti šiandienos Evangelijos žodžiai: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“ (Lk 4, 18).
Brangieji, rengiantis Bažnyčios Jubiliejiniams 2025-iesiems metams, popiežius Pranciškus 2024-uosius paskelbė Maldos metais. Tai dvasinio pasirengimo Jubiliejui laikas, kurio esmė – vėl naujai atrasti maldą ir kantriai mokytis jos meno. Tai būdas šiandien savo dabartyje išgyventi Viešpaties Dvasios artumą, Jo žodžių išsipildymą. Džiaugsmo ir ramybės dovana skirta tiems, kurie gyvena maldos disciplina. Ji tampa galia žmoguje dovanoti save, paguodą ir įkvėpimą. Vienybė su Dievu, išgyvenama per maldą, žmogaus gyvenimui dovanoja Viešpaties patepimą, o pasauliui – Gerosios Naujienos sudabartinimą. 1969 metais kunigas, vėliau kardinolas Josephas Ratzingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, kalbėdamas, kokia Bažnyčia bus 2000-aisiais, sakė: „Bažnyčios ateitį, kaip ir visada, formuos šventieji, t. y. žmonės, kurių protas yra gilesnis nei dienos šūkiai, kurie mato daugiau nei kiti, nes jų gyvenimas apima platesnę tikrovę. Nesavanaudiškumas, kuris daro žmones laisvus, pasiekiamas tik kantriai atliekant mažus kasdienius savęs išsižadėjimo veiksmus.“ Ir tada pabrėžė: „Tik tas, kuris atiduoda save, kuria ateitį. Žmogus, kuris tik bando pamokyti, kuris nori pakeisti kitus, lieka nevaisingas“ (What will the church look like in 2000, 1969). Maldai skirtas laikas – tai savęs atsižadėjimo veiksmas, o jo vaisius – galia ir gebėjimas dovanoti save. Tai kunigystės esmė, tai ir kiekvieno krikščionio pašaukimas.
Ar tikrai galime drąsiai tarti, kad mumyse pildosi šiandien girdėti pranašo Izaijo žodžai: „Kas tik juos regės, suvoks, jog tai giminė, kurią Viešpats palaimino“ (Iz 61, 9)? Šiame pasaulyje esame pakviesti būti Jėzaus „ambasadoriais“, Dangaus Karalystės ženklais. Mums, silpniems žmonėms, tai nemenkas iššūkis, juolab kad ir mes patys šio pasaulio vitrinose ieškome paguodos ir suraminimo. Tačiau niekas negali gauti vidinio džiaugsmo ir ramybės tik pasyviai laukdamas, kada Dievo Dvasia aplankys. Ją gauna tie, kurie meldžiasi, skaito Dievo žodį ir pagal jį atsiduoda meilės misijai. Tą kartą Jėzus į Nazareto sinagogą atėjo maldai, Dievo žodžio skaitymui ir šių žodžių išsipildymui savo brolių ir seserų akivaizdoje. Tai ir Dievo mums duoto mūsų pašaukimo esmė: atradus vienybę su Viešpačiu, skelbti Jo malonės metą savo šeimai, bendruomenei, savo Tėvynei ir šiam pasauliui. Tai Bažnyčios gyvastingumo priežastis, tai šio nerimastingo pasaulio viltis. Te Prisikėlusiojo žinia savo mokiniams ir vėl naujai uždega mūsų širdis: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Amen.
+Kęstutis Kėvalas
