Nuotraukos – Arvydo Augustaičio ir „Gyvybės medžio“ bendruomenės
Balandžio 12 d. Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos renginių salėje įvyko išskirtinis renginys – Vilties šventė, subūrusi bendruomenę prasmingam laikui kartu. Į renginį susirinkę miestiečiai ir svečiai buvo kviečiami sustoti, pasiklausyti, pasidalyti, melstis ir atnaujinti savo tikėjimą bei viltį šių laikų iššūkių akivaizdoje. Šventę organizavo Kauno arkivyskupijos kurija, broliai redemptoristai, bendruomenė „Gyvybės medis“, Kėdainių Šv. Juozapo parapija, Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka ir Miesto misijų komanda.
Renginys prasidėjo sveikinimo žodžiu ir šlovinimu, kuris atvėrė širdis Dievo artumui. Pirmasis įkvėpimo impulsas – „Koks aš turtingas!“. Jį vedęs kun. Peteris Hertelis kartu su bendruomene „Gyvybės medis“ kvietė susimąstyti apie vidinius turtus, kuriuos kiekvienas nešiojamės širdyje, – tikėjimą, bendruomeniškumą, gyvenimo dovaną.
Antrojo impulso metu – „Viltis karo metu“ – diakonas, vyr. seržantas Audrius Jesinskas dalijosi savo liudijimu apie viltį ekstremaliomis sąlygomis. Tai buvo autentiškas žvilgsnis į tikėjimo stiprybę net ir karo fone, kai, atrodo, aplink viskas griūva, tačiau Dievo artumas išlieka nepajudinamas.
Po pietų šventė tęsėsi trečiuoju impulsu – „Gyventi viltimi“. Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo apie tai, kaip šiandien galime auginti viltį savo gyvenime, remdamasis popiežiaus Pranciškaus mintimis. Arkivyskupas išskyrė tris vilties lavinimo būdus:
1. Maldą, kuri maitina mūsų sielą ir atveria mus Dievo veikimui.
2. Darbą ir kančią, kaip širdies kokybės formavimą, – tai gėris, kuris nenuperkamas jokiais pinigais, nes tik tas, kuris tampa dovana kitiems, atranda, kad tikrasis jo turtas – Jėzus.
3. Paskutinį teismą, kuris tikintiesiems yra ne baimės, bet džiaugsmo akimirka, nes galutinį žodį ištars mus mylintis Dangiškasis Tėvas.
Savo kalboje arkivyskupas kvietė nebijoti širdies atsivertimo. Citavo Apaštalų darbų 26–28 skyrius, pasakodamas apie laivą, patekusį į audrą. Paulius tuomet ištarė: „Mes praradome viltį išsigelbėti“, tačiau drąsino kitus sakydamas: „Vyrai, drąsiau! Mus išmes į kokią nors salą.“ Tai buvo vilties sėkla, išgelbėjusi visus, nes vienas žmogus išdrįso tikėti į Dievą net visiškame chaose.
Arkivyskupas taip pat prisiminė Emauso mokinių istoriją, kai Jėzus eina kartu su nusivylusiais mokiniais, klausosi jų, aiškina Raštus, o jų širdys užsidega. „Ši istorija rodo, kad širdis gali užsidegti iš naujo, – sakė ganytojas. – Ypač šiais Vilties metais, kai esame kviečiami atgaivinti viltį. Tam reikia tik nedidelės pastangos – tai širdies atsivertimas.“
Savo pasidalijimą arkivyskupas papildė asmeniniu liudijimu iš 2008 m. Pasaulio jaunimo dienų Australijoje. Ten jis vedė jaunimo grupę, ir vienas iš dalyvių netyčia pametė bilietą į Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio liturgiją. Arkivyskupas atidavė jam savo bilietą, tikėdamasis, kad kunigo statusas leis jam patekti į renginį. Vis dėlto taip neįvyko – prie įėjimo jis buvo sustabdytas. Iš pradžių šis įvykis jam atrodė skaudus ir neteisingas – jis atvyko taip toli, bet negali dalyvauti. Tačiau netrukus suprato, kad būtent taip Jėzus kvietė jį patirti savo Kryžiaus kelią – per atmetimą, sielvartą, širdies suspaudimą. Būtent tokiose akimirkose Dievas prabyla ir dovanoja gilesnį supratimą – naują regėjimą gyvenimui su Jėzumi.
„Kristaus prisikėlimas – tai tikrovė, kuria turime gyventi. Dangus gali būti jau čia ir dabar – mūsų širdyje. Viltis yra ta, kuri išgelbsti. Tai vilties kelionės dalis Jubiliejaus metais“, – baigė savo kalbą arkivyskupas.
Renginį vainikavo atvira diskusija „Klausk drąsiai“, kurioje dalyvavo arkivyskupas ir kiti svečiai – tai buvo gyvas ir aktualus pokalbis apie tikėjimo klausimus, iššūkius bei džiaugsmus. Po to visi susirinko į maldą už Kėdainių miestą ir bendruomenę Šv. Juozapo bažnyčioje, o dieną užbaigė Šventosios Mišios.
Renginio metu vyko paralelinės veiklos vaikams ir jaunimui, kurios leido kiekvienam įsitraukti į šventę pagal savo amžių – nuo žaidimų iki teminių užsiėmimų apie tikėjimą ir viltį.
Vilties šventė Kėdainiuose tapo ne tik vienos dienos renginiu. bet ir gyvu liudijimu, kad tikroji viltis gimsta ten, kur žmonės susirenka drauge, kur skamba Dievo žodis, kur širdys įžiebia širdis. Nes viltis – tai ne idėja. Viltis – tai Kristus.
Bendruomenės „Gyvybės medis“ informacija
