Nuotrauka – VšĮ Šiluvos piligrimų centro
VŠĮ Šiluvos piligrimų centras kviečia tęsti Šiluvos šventovių meninio paveldo pažinimą, siūlo pažvelgti į ikonografinę programą, teikiančią vilties, vedančią į gylį, sustabdančią ramiam įsimąstymui į amžinuosius dalykus mūsų neramiame laike.
Šį kartą dr. Kastytis Rudokas pristato Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos Šventosios Šeimos altorių, kurio ikonografija, pasak autoriaus, jei tik turime šiek tiek informacijos, mums leidžia per kelias sekundes kiaurai pamatyti beveik 2000 metų vykusių įvykių esmę išganymo istorijoje. (Pirmąjį šio ciklo dr. Kastyčio Rudoko straipsnį „Nuo Šiluvos iki Madrido. Jėzaus Nazariečio ikonografija Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje“ galime rasti čia >> )
-----
Aevum – nuostabus lotyniškas žodis, kilęs iš graikų αἰών (aiōn), reiškiančio amžių ar epochą. Jis nusako gyvenimo trukmę – visą, pilnai išpildytą amžių. Viduramžių scholastai, ypač šv. Tomas Akvinietis, šią sąvoką vartojo angeliškajam bei šventųjų sielų laikui apibūdinti. Tai tarsi tarpinė būtis, kuri į save įima ir mūsų žemiškajam pasauliui būdingo laikinumo aspektus, ir vienam Dievui – Švč. Trejybei būdingą amžinybės kategoriją. Supaprastintai tariant, aevumas – tai dvasinė-intelektinė kaita be laukimo ar vėlavimo. Tarp idėjos ir ją grindžiančio veiksmo čia nėra vidinio sunkumo, pastangos būtinybės ar entropinio linijiškumo, kurie būdingi mūsų žemiškajam laikui. Vis dėlto angeliškajame laike išlieka kaita, patirtis, netgi tam tikras tobulėjimas – atributai, kurie žymi kūrinio buvimą atskiru ir dėl to visiškai savarankišku savo Kūrėjo atžvilgiu.
Katalikų bažnyčiose esančios ikonografinės programos iš esmės skirtos tam, kad kalbėtų mums iš angeliškojo ir šventųjų sielų patiriamo laiko perspektyvos. Kontempliuodami bažnytinį meną pirmiausia esame kviečiami apmastyti Šventojo Rašto prasmę. Tačiau ikonografijos gebėjimas vienoje erdvėje sugretinti skirtingas Rašto vietas suteikia dar vieną dimensiją – tarsi atveria naujus neuroninius kelius mūsų sąmonėje. Tokio vizualinio apmąstymo pasekmė – gebėjimas kitaip suvokti istorinių įvykių priežastingumą. Tai papildoma dovana: kontempliuodami ne tik atskirus Šventojo Rašto epizodus, bet ir subtilius jų tarpusavio ryšius, esame vedami į gilesnį pažinimą ir platesnį regėjimą.
Šįsyk aptarkime Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos kairiojo altoriaus ikonografinės programos žinią mūsų neramiam pasauliui. Pats altorius yra skirtas Šventosios Šeimos temai. Temai, kuri bene geriausiai įprasmina tai, ko Dievas trokšta žmogui žemiškojoje būtyje. O mesijinio pažado išpildymas altoriuje atskleidžiamas per žmogiškuosius nuopuolius ir pakilimus iš jų.
Palubėse į pagrindinį altorių atsukta emociškai itin sunki scena. Apakinti pavydo jauniausiajam Juozapui, broliai už 20 sidabrinių monetų jį parduoda į vergiją (Pr 37, 30). Pasakojimas apie Šventąją Šeimyną pradedamas šeimos įvykiais, visiškai priešingais tam, ko trokšta Dievas žmogiškajai šeimai. Apmąstydami šią sceną savęs klausiame: kodėl yra leidžiami tokie, dėl baisaus neteisingumo kylantys poelgiai? Nesvarbu, jog šalia vaizduojama kita scena iš Pradžios knygos, kurioje Juozapas, būtent dėl to, kad buvo parduotas, atsiduria Egipto žemėje, ten tampa dešiniąja faraono ranka ir badmečio metu išgelbsti Egiptą ir Izraelį nuo bado, taip iš esmės leisdamas tęstis išganymo istorijai. Tačiau kas gero gali būti iš nuodėmės?
Būnant prieš šio altoriaus visumos, visgi nesinori kalbėti apie nuodėmę. Ji jokiu būdu nėra nei gėrio priežastis, nei pamatas, nei būtinybė. Bet verčiau šioje kompozicijoje įžvelgti žmogaus dvasinio ir net moralinio tobulėjimo kelią būtent iš angeliškojo ir šventųjų laiko perspektyvos. Įsivaizduokime, jei angelas kontempliuoja žmogų, tokį, koks jis yra savyje, jo esmę (lot. quid), tai jis žvelgs ne į istorinį priežastingumą ar linijinį laiką, bet į loginį priežastingumą. Kitaip tariant – Izraelio sūnų nuopuolis, po to einantis pakilimas yra nuodėmės ir jos taisymo aktas. Tačiau, jei žvelgdami istorinio laiko perspektyvoje galime sakyti, jog šie įvykiai „leidžia“ istorijai vystantis priartėti prie laiko, kuriuo žemėje gyvena Šventoji Šeimyna, tai angeliškojo laiko perspektyvoje yra priešingai.
Būtent Įsikūnijimas ir begalinis Dievo gerumas, nepaisant, kad istorijoje vyksta „po“ Jokūbo pardavimo akto, būtent jis yra priežastis to, jog Izraelio giminės bent iš dalies ištaiso savo nuodėmę. Todėl tiek Šventasis Raštas, tiek šiuos jo epizodus apmąstanti altoriaus ikonografinė programa ne tik kviečia į santykį su visa atperkančia Dievo laikysena žmogaus atžvilgiu, bet ir ragina pasinerti į laiko sandaros permąstymą savo sąmonėje. Viena vertus, mūsų kūnai esti linijiniame laike, kuris teka viena kryptimi, tačiau visada turime žinote, jog tą subtilią savo gyvenimo akimirką, kai priimame lemtingą sprendimą, mes visada galime naudotis visa mums būtina informacija, ateinančia tiek iš praeities, tiek laiku atraibuliuojančia iš ateities. Tai yra mūsų nemirtingos sielos uždavinys.
Taigi, Juozapas išgelbėja brolius, o jo veiksmai gelbėjant (beje, pats gelbėjimas yra ištęstas, nes Juozapas šiek tiek juos erzina) vėlgi – ištįsta laike, taip suponuojant kitą kertinį veiksmą – vyriausiojo brolio Judo pasisiūlymą už Benjaminą (Pr 44, 33–34). Prieš tai brolį pardavęs, dabar gi Judas siūlosi už jį aukotis. Čia tiek Juozapo, tiek ir Judo laikysena aiškiai rodo į Jėzaus mesijinį atpirkimą, kuris, viena vertus, įvyks tik istorinėje ateityje žiūrint iš brolių laiko perspektyvos, kita vertus – atpirkimo visuotinumas yra toks skvarbus, jog informacija apie nutikusį atpirkimą tampa tokia visuotina, kad sulaužo linijinio laiko rėmus ir pasiekia dvylika Izraelio giminių.
Nei Juozapas, nei, be jokios abejonės, Judas nėra tobuli. Todėl visą pranašystę apie būsimą tikrojo Mesijo – Jėzaus atėjimą galime gauti tik jungdami Juozapo ir jo brolių elgsenos modelius. Vieni modeliai rodo į tai, ką turime atmesti ir ko nedaryti, kiti į tai – kaip reikia elgtis. Neigiamybė Šventajame Rašte ir Šiluvos bazilikoje yra pabrėžiama ne veltui, nes laisvas pasirinkimas jam garantuoja priėjimą prie visos įmanomos informacijos.
Vidurinėje sekcijoje matome Juozapo ir Marijos sužadėtuves – tarp jų kunigas ir Dekalogo akmenų simbolis. Šventosios Šeimos suformavimas parodomas žmogaus proto ir Dievo esmės kontekste. Ši santuoka būtų buvusi neteisėta pagal anuometinius žydų įstatymus, bet Dievo akyse ji yra teisėčiausia iš visų kada nors sudarytų santuokų, nes paženklinta nekalto prasidėjimo slėpiniu. Po vestuvių scena – altoriaus akcentas – Šventosios Šeimos paveikslas.
Neatsitiktinai čia vaizduojama scena iš Evangelijos pagal Luką, kurios antrame skyriuje aprašomas dvylikamečio Jėzaus suradimas Jeruzalės šventykloje. Tris dienas Jėzus praleidžia šventykloje su Rašto aiškintojais. Čia svarbu tai, kad būdamas 12-os metų, t. y. dar likus metams iki įvedimo į pilnateisį religinį žydo gyvenimą, Jėzus jau steigia krikščionybę. Ši Šventojo Rašto vieta puikiai išaiškina Dievo visagalystės esmę – viena vertus, gerbdamas žmogaus laisvę Dievas save apriboja (kenozė). Šiuo atveju būdamas dvylikametis tarsi negalėtų diskutuoti su išmintingais kunigais, tačiau mokymo turint galią skvarba palieka tokį pėdsaką istorijoje, jog veikia tūkstančius metų tiek į ateitį nuo veiksmo, tiek į praeitį nuo veiksmo iki pat Juozapo pardavimo scenos.
Jėzaus visagalystė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje atskleidžiama per nelengvą žmogaus istoriją. Ir nors rodosi, kad pats žmogus yra marginalus bei silpnas, bet jame slypi be galo didelis potencialas. Į dešinę nuo paveikslo matome dvi figūras. Visai šalia – pranašė Ona. Yra autoritetingų nuomonių, teigiančių, jog skulptūroje pavaizduota Ona ne pranašė, o Švč. Mergelės Marijos motina. Paliktas ikonografinis ambivalentiškumas, reikia pripažinti, tik sustiprina dieviškosios superpozicijos emociją. Tačiau likime prie pranašės Onos vaizdinio, kuri tapusi našle visą savo likusį gyvenimą paskyrė budėjimui šventykloje. Jos budėjimas buvo apdovanotas, nes būtent jai bebudint kūdikėlis Jėzus yra paaukojamas šventykloje. Šv. Ona, istorijos požiūriu būdama mažai nuopelnų turinti moteris, yra viena pirmųjų Evangelijos liudytojų (Lk 2, 36–38). Šalia jos – karalius Dovydas, religinė ir istorinė asmenybė. Paradoksalu, bet Ona į Šventraštį įeina kaip pranašė, teisioji, o štai Dovydas – galinga asmenybė, bet lieka itin prieštaringai vertinama. Onos buvimas šalia Dovydo altoriuje turi ir kitą prasmę – pasaulio akyse, tai žmonės iš skirtingų sluoksnių ir kartu jų nepamatysi, bet Dievo akyse visa yra įmanoma. Verta pastebėti, jog politinės galios ir tyro šventumo tema Šiluvos bazilikos interjero ikonografijoje pastebima ir kituose skulptūriniuose bei tapybos fragmentuose.
Ikonografinė altoriaus programa, jei tik turime šiek tiek informacijos, mums leidžia per kelias sekundes kiaurai pamatyti beveik 2000 metų vykusių įvykių esmę išganymo istorijoje. Labai ir labai retai kur būtų galima pamatyti Juozapą iš Senojo Testamento, laikantį kryžių, ką matome Šiluvos bazilikoje. Toks ikonografijos autorių sprendimas yra artimas genialumui. Skaitant Juozapo istoriją (Pr 37–50) matyti, jog jis tikrai prieštaringa asmenybė, ne visada išvien teigiama. Tačiau kertiniai jo sprendimai yra teisūs dėl Jėzaus atpirkimo. Ir visgi jokiu būdu čia nepanaikinamas žmogaus laisvos valios momentas. Juozapas galėjo laisvai priimti sprendimus, nevaržomas Dievo valios. Ir vis tik jo pranašiška žmogystė, skvarbus intelektas ir gilus pamaldumas leido sprendimuose naudotis informacija apie Kristaus auką ir atpirkimą, laiku atraibuliuojančia iš ateities. Juk tikrai, laisvas sprendimas reikalauja galimybės naudotis viskuo, net ir ta informacija, kuri kažkokiu slėpiningu, tačiau ir mokslui neprieštaraujančiu būdu pasiekia mus laiku iš ateities.
Šventosios Šeimos altorių galima apžiūrėti 3D formatu čia >>
Dr. Kastytis Rudokas
