Nuotraukos – Tomo Jundulo
Kaunui, jau džiugiai laukiančiam lygiai po savaitės čia atvykstančių Vilties šventės piligrimų iš visos Lietuvos, Dievo dovana buvo tradicinės Devintinių procesijos palaiminimai birželio 21-osios vakarą. Į pagrindines miesto gatves procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu išėjo iš Kauno arkikatedros bazilikos, kur buvo švenčiamos Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmės.
Liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog per Devintines švenčiame Kristaus paliktą dovaną – Eucharistiją. Tai maistas, stiprinantis žmogų jo gyvenimo kelionėje, tai visos Bažnyčios gyvavimo centras. Pasak ganytojo, štai dėl ko turime viltį ir gyvename – Viešpats pažadėjo būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.
Atnaujinant meilę Eucharistijai
Švenčiamą Eucharistiją koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas, daugiau kaip 10 mieste tarnaujančių kunigų. Patarnavo nuolatiniai diakonai. Tarp švenčiamos Eucharistijos ir vėliau procesijos dalyvių buvo bent penkių kongregacijų seserys vienuolės, parapijų tikintieji, susirinkę su savo vėliavomis, taip pat jaunieji savanoriai, suburti Jono Pauliaus II piligrimų centro.
Prie didžiojo Eucharistijos slėpinio apmąstymo arkivyskupas K. Kėvalas sugrįžo savo homilijoje. Ganytojas pabrėžė brangų Eucharistijos šventimą susirinkus bažnyčioje ir paliudijo tai pavyzdžiu iš Baltimorės (JAV), kur jam teko studijuoti. Vienos miesto parapijos žmonėms nesilankant bažnyčioje, vietos vyskupas jau rengėsi ją uždaryti. Būtent tą dieną didžiulė minia susirinko ir pasipriešino. Žmonės sakė: taip, mes nesilankome, bet mes jaučiame, kad Dievas čia vis tiek yra su mumis. Tai buvo parapijos pasiryžimas atgaivinti Eucharistijos garbinimą.
„Evangelijoje yra pasakojimas apie duonos padauginimą dykumoje. Mūsų gyvenimas be Dievo yra ta dykuma. Mes ieškome, kur galėtume pasistiprinti, kas galėtų mus įkvėpti, dovanoti viltį. Tas duonos padauginimo stebuklas – tai provaizdis Eucharistijos, tai meilės padauginimas, kurį Jis panorėjo žmonėms dovanoti“, – kalbėjo arkivyskupas.
Arkivyskupas ragino iš naujo pamilti Eucharistiją, atrasti laiko adoracijai. Atkreipė dėmesį, jog šiemet jau 20 metų Kauno Švč. Sakramento bažnyčioje, kurios remontams dar reikės labai daug pastangų, jau dabar vyksta stebuklas – Dievo garbinimas dieną ir naktį.
Dievas kalbino miestą savo Žodžiu
Dievą garbinanti ir su Juo keliaujanti minia iš Kauno arkikatedros ėjo link Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Procesija sustojo keturiose miesto erdvėse pagarbinti Švenčiausiojo, klausytis skelbiamų visų keturių Evangelijų (pagal Matą, Morkų, Luką, Joną) ir diakonų homilijų komentarų.
Pirmoje stotelėje prie Švč. Sakramento bažnyčios Vilniaus gatvėje į brolius ir seseris kreipėsi diakonas Benas Ulevičius, sakydamas, jog eiti procesijoje visada yra dramatiška ir jaudinanti patirtis. Nes mūsų gyvenimas yra bendrakelionė paskui Viešpatį, kuris tiesa savo gelbstinčią ranką – Eucharistiją. Svarbu nepamest kelionės orientyro – Dievo meilės. Evangelija įspėja, kas nutinka, kai tai paleidžiame iš savo dėmesio. Kai, užuot sekę Dievą, reikalaujame, kad Jis sektų mus, mūsų įnorius. Tada mes išduodame. Kaip išdavė Judas, kuriam kažkas pasirodė esant brangiau už Jėzų.
Ant „Aušros“ gimnazijos laiptų pagarbinus Viešpatį, diakonas Arūnas Kučikas atkreipė dėmesį į daugybę mums duotų Dievo dovanų. Viena jų maistas – kad juo pasimėgautume, kad prie bendro stalo patirtume bendravimo džiaugsmą. Jėzus irgi mėgavosi bendryste, valgymu ir su mokiniais, ir su nusidėjėliais. Tačiau Jėzaus įsakymu plušėti turime ne dėl žemiško, gendančio maisto, bet dėl išliekančio. Ieškoti to, kas patenkintų egzistencinį alkį. Toks maistas yra Jis pats, Jo Kūnas ir Kraujas.
Dievas savo Žodžiu kalbino miestą, jo gyventojus, tarp jų – ir krepšinio aistruolius, kurie tą vakarą užplūdo Laisvės alėją po rungtynių. Pergalės euforijoje jiems teko sutikti bei pasidalyti miesto erdve su Dievą garbinančia procesija, skelbiančia mūsų – visų! – Viešpaties pergalę! Vieni kitus pašnekinome sava kalba, gražiai prasilenkėme, visi sutilpome po Dievo dangumi!
Kai procesija sustojo prie Nacionalinio Kauno dramos teatro, diakonas Darius Chmieliauskas homilijoje pakomentavo tris žodžius: fariziejai, vynas ir... teatras. Pasak diakono, fariziejų mes nelabai mėgstame. Tačiau jie buvo uoliai tikintys, o ir Jėzus vakarieniavo su muitininkais... Homilijos mintimi, mes norėtume, kad žmonės būtų teisingi, tokie, kaip mes suprantame. Bet Jėzus kviečia ieškoti naujų būdų – naujo vyno naujiems vynmaišiams. Tačiau žinome ir tai, kad kai atrandame, paragaujame to senojo, tikrojo vyno – daugiau nieko kito nenori, tik šios Duonos, tik šio Vyno... Prisiminus svarbų teatro vaidmenį (ypač sovietmečiu), užduotas klausimas apmąstyti: ar šiandien Bažnyčioje kartais nebūname panašūs į teatrą, nesuprantamą nei ateinantiems į ją, nei mums mums patiems?
Užbaigiant procesiją prie Įgulos bažnyčios diakonas Audrius Jesinskas pabrėžė, jog Evangelija pagal Joną kalba apie meilę, kuri yra nusižeminimas, buvimas savu. Mylėti – tai būti labai arti. Prisiglausti prie kito... Apkasuose, pasak kariuomenėje tarnaujančio kapeliono, svarbu jausti kito petį. O didžiausia ir tikra meilė – gyvybę už draugus atiduoti. Taip Jėzus savo Kūną ir Kraują atidavė už mus.
------
Procesija prie Įgulos bažnyčios laiptų užbaigta įsisukus stipriam vėjui – tikrame gamtos šėlsme ištvermingai giedojome: „Tave, Dieve, garbiname...“
„Ačiū! Tokios stiprios maldos pajėgos! – džiugiai sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Nuvilnijo spontaniški plojimai, džiaugiantis bendrai nukeliautu maldos keliu su Viešpačiu ir į jį pakvietusiems.
Arkivyskupas padėkojo organizatoriams – arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus vadovei Vaidai Spangelevičiūtei-Kneižienei, Kauno I dekanato dekanu monsinjorui Vytautui Grigaravičiui, savanoriams, visiems procesijos dalyviams, kaip vilties piligrimams žengusiems per Kauną. Lygiai po savaitės pakvietė susitikti Vilties šventėje Sporto halėje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
