Nuotraukos – Tomo Jundulo
Kvietimas tarsi žadintuvo skambutis
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
mums visiems gerai pažįstamas rytinis momentas, kai dar sapnuose, giliai įmigę, ar mieguisti išgirstame žadintuvo signalą. Skambus, neatidėliotinas, nenutylantis garsas. Jis sako viena: laikas keltis. Tai neretai nemalonus, tačiau, gerai suprantame, labai svarbus signalas – prasidėjo nauja diena! Negaliu delsti, turiu stotis ir eiti pasitikti naujos dienos iššūkių.
Šiandien iškilmingai švenčiame mūsų arkivyskupijos globėjo – šventojo Jono Krikštytojo – Gimimo dieną. Jis yra Dievo tautos žadintojas. Viešpats jį siuntė ne paskelbti prasidėjusio ramaus laiko, bet pažadinti iš dvasinio snaudulio, iš abejingumo, iš nuodėmės miglos. Jo balsas skamba dykumoje, bet pasiekia širdis: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Mt 3, 3). Tai ne tik kvietimas – tai mūsų žadinimas.
Liturgijoje minime Jono Krikštytojo asmenį ir kartu žvelgiame į jo misiją – kaip priminimą apie mūsų pačių pašaukimą Bažnyčioje bei savo krašto gyvenime. Evangelijoje girdėjome, kaip, gimus Jonui, „visi, kurie tai girdėjo, kalbėjosi: ‘Kas gi bus iš to kūdikio?’ Nes Viešpaties ranka buvo su juo“ (Lk 1, 66). Jis buvo pasirinktas tapti tarsi žadintuvo skambučiu, budinančiu tautą atpažinti ateinantį Viešpatį.
Kvietimas taisyti Jam kelią yra skirtas ir mums šiuo neramiu pasaulyje laiku. Šiandien Jono Krikštytojo pavyzdžiu mes turime tapti tuo balsu, kuris žadina brolius ir seseris, ta bendruomene, kuri rodo į Kristų. Jonas ieškojo ne savęs, bet Kristaus. Jis pasakė: „Jam reikia augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30). Ši nuostata yra gilus dvasinis kompasas visiems tarnaujantiems Bažnyčioje: mūsų misija nėra savirealizacija, bet parodymas Įsikūnijusio Dievo, kurio gailestingumas perkeičia pasaulį.
Brangieji, Jonas Krikštytojas mus moko atsitraukimo ir tylos meno. Dykuma, kurioje jis gyveno, buvo ne tik geografinė vieta, bet ir dvasinė erdvė. Jis išėjo į dykumą, kad išgirstų Viešpaties balsą. Jis jautė, kad turi atsitraukti iš šurmulio, iš kasdienos rūpesčių svaigulio, nes kitaip gali neišgirsti, ką Dievas yra parengęs pasakyti. To neišgirsti reiškė prarasti gyvenimą. Mūsų laikais, kai tiek daug triukšmo, gebėjimas nutilti, atsitraukti į maldos dykumą tampa pranašišku ženklu – tai vieta, kur kalba Dievas. Išgirsti Dievą, kalbantį širdies tyloje, reiškia drąsą ir valią atsitraukti į tylų maldos laiką, kai pasigirsta Viešpaties balsas.
Tai labai svarbu, kad širdyje galėtų būti išgirstas tiesos žodis, kuris nemeluoja. Jonas jį girdėjo. Jis nebijojo pasakyti tiesos net pačiam karaliui Erodui, nors tai jam kainavo gyvybę. Bažnyčia šiandien irgi yra kviečiama būti sąžinės balsu pasauliui. Ji atkartoja Jono Krikštytojo balsą, kai primena apie gyvybės šventumą, vyro ir moters santuokos esmę, apie jautrumą vargšams. Bažnyčiai, kaip ir Jonui, skirta misija rodyti į Kristų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).
Šiuo metu mums labai reikia to pranašiško žadinimo. Kai aplink vis mažiau girdime tiesos ir vilties balso, būtent mes, krikščionys, esame kviečiami būti pirmieji, kurie keliasi ir pakelia kitus. Kaip Jonas – ne savo vardu, bet rodydami į Tą, kuris yra mūsų vilties šaltinis, – į Kristų. Šią vilties misiją ypač ryškiai primena 2025 metų Jubiliejus. Jį Bažnyčia švenčia su šūkiu „Vilties piligrimai“. Ar tai ne apie mus ir mūsų misiją? Popiežius Pranciškus savo bulėje „Spes non confundit – Viltis neapgauna“ rašo: „Tegul mūsų tikėjimo liudijimas būna pasaulyje tikros vilties raugas, skelbiantis naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13), kur galėsime gyventi teisingai, tautų santarvėje laukdami Viešpaties pažado išsipildymo“ (SNC 25). Jonas Krikštytojas buvo toks liudytojas. Jam, o ir mums visiems, tinka šiandien girdėti pranašo Izaijo žodžiai: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą“ (Iz 49, 1). Jonas ir mes esame gimę misijai.
Brangūs broliai ir seserys, Kauno arkivyskupijos bendruomene,
Jonas Krikštytojo balsas nešė viltį nepatogiu metu. Ir šiandien Viešpats ieško žmonių, kurie nebijo kalbėti vilties balsu, gyventi kaip tiesos liudytojai pasaulyje, dažnai pavargusiame nuo netikrumo, abejonių ir baimės. Neatsitiktinai gegužės ir birželio mėnesiais Lietuvos vyskupai kviečia apglėbti Lietuvą malda už taiką. Mums reikia naujo įkvėpimo!
Šia proga labai noriu jus visus pakviesti – kaip arkivyskupijos bendruomenę, kaip tikėjimo šeimą – susirinkti draugėn į Vilties šventę Kauno sporto halėje. Tai ne tik gražus renginys. Tai – gyvas Jubiliejaus metų ženklas. Tai mūsų atsakas į popiežiaus Pranciškaus kvietimą būti Vilties piligrimais. Tą dieną mes šlovinsime Viešpatį, dalysimės liudijimais, išgyvensime bendrystę, o svarbiausia – leisime, kad mūsų širdis dar kartą pažadintų visa perkeičianti žinia: Kristus gyvas! Jo meilė yra stipresnė už mirtį, o Jo pažadai – tikri. Tegul Vilties šventė tampa Jono Krikštytojo balsu – „Taisykite Viešpačiui kelią!“ – ne kitur, bet mūsų širdyse, mūsų mieste, mūsų tautoje.
Nuoširdžiai dėkoju visiems jums, kurie tarnaujate mūsų arkivyskupijoje. Brangiems broliams kunigams, dovanojantiems save Kristui ir skelbiantiems viltį. Dėkojame Viešpačiui už ganytojus, kurie tarnavo mūsų arkivyskupijoje ir jau yra iškeliavę pas Jį. Ką tik paminėjome kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC 25-ąsias, tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. 20-ąsias mirties metines. Šiemet minėsime ir Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės 70-ąsias mirties metines.
Dėkoju vienuolėms ir vienuoliams, kurie tyliai liudija, kad Dievas yra ištikimas. Šiais Jubiliejaus metais ypač meldžiamės naujų pašaukimų į kunigiškąjį ir pašvęstąjį gyvenimą. Dėkoju broliams diakonams, gražiai įsitraukiantiems į mūsų arkivyskupijos įvairias pastoracines veiklas. Dėkoju pastoracinių centrų darbuotojams, kuriantiems tiltus tarp žmonių ir Dievo. Dėkoju visoms mūsų parapijų, maldos grupių ir bendruomenių nariams – jūsų tikėjimas yra mūsų Bažnyčios ramstis! Šiais metais labai džiaugiamės naujai pasiruošusių katechetų mentorių komanda – bendradarbiaudama su JAV Stiubenvilio katechetikos institutu ji pasirengė ruošti ir stiprinti katechetus mūsų parapijose. Ypač sveikinu tuos, kurie šiandien gaus Šiluvos Dievo Motinos medalius. Jūsų gyvenimo liudijimas, atsidavimas ir tarnystė yra tikras Dievo malonės ženklas!
Tegul Šiluvos Dievo Motina užtaria mus visus, mūsų arkivyskupijos brolius ir seseris, kad visi būtume vilties nešėjai kaip ir Jonas Krikštytojas – drąsūs, nuolankūs ir ištikimi!
Tegul mūsų tikėjimo liudijimas ir tarnystė vilčiai tampa Dievo tautos žadinimu.
Tegul šventasis Jonas Krikštytojas ir toliau užtaria mūsų arkivyskupiją, kad būtume balsu, rodančiu į Kristų!
