Nuotrauka – kun. N. Pipiro
Sausio 4 dieną Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje paminėtos Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės 82-osios metinės. Ta proga šv. Mišias aukojo E. Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos vicepostulatorius kunigas dr. Nerijus Pipiras. šv. Mišių metu melsta malonės, kad Elena būtų pripažinta palaimintąja.
Sakydamas homiliją, kun. dr. N. Pipiras kalbėjo: „Kai svarstysime, ką reiškia būti Jėzui savuoju, tokiu, kuris Jį pažįsta, Juo gyvena, kuriame Jam atsiranda vietos, turėkime prieš akis ir Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gyvenimo pavyzdį.
Tuos keletą elementų – akis, rankas ir klausą ji labai konkrečiai panaudojo, kurdama erdvę Dievo veikimui, Jo valios, Jo kvietimo pažinimui. Ir tai pamažu atsiskleidė ne kur kitur, tačiau jos pačios melancholijoje, abejonėse, klausimų apie gyvenimo prasmę kėlime, žmogiškose, net buitinėse patirtyse, išmoktose ir neišmoktose pamokose, šventėse. Ir ypač čia, šioje šventovėje, dažnai klūpint prie klausyklos langelio, ar tiesiog be galo žmogiškai trokštant kiekvieną dieną nugyventi priėmus Jėzų Komunijoje ir taip tarsi įnešant Jį, dovanojant Jam erdvę klasės šurmulyje, kontroliniuose, troškime konkrečiai įgyvendinti skautišką šūkį „Dievui, Tėvynei ir artimui“.
Būtent taip – kurdama erdvę Jam, – Elena ėjo link paskutinės savo gyvenimo valandos. Tuomet, prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų, išgirdę šūvį, ir įėję į kambarį, namiškiai pamatė, kad Elenos dešinė ranka nudeginta – lyg žegnotasi, lyg laiminta. Šiandien daug kam ši aplinkybė gali atrodyti tragiškai. O mums ji teprimena, kad Elenos gyvenimas tapo konkrečia malda. O kartais juk nereikia toli ieškoti atsakymo, kaip tapti Dievui savaisiais. Tereikia paprasto mokinio rankų, žvilgsnio ir girdėjimo, kur Jis kviečia, kokius kelius yra numatęs. Kai pagalvoji, juk iš tiesų išmintis sau namus pasistatė čia pat.“
Pasibaigus šv. Mišioms aplankyta Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaidojimo vieta bažnyčios šventoriuje.
Kunigo dr. Nerijaus Pipiro informacija
