Nuotraukos – piligrimų
Šių metų Taizé naujametinis jaunimo susitikimas Paryžiuje ir Il de Franso regione tapo ypatinga dvasine patirtimi 15 tūkst. jaunuolių iš visos Europos. Tarp jų – daugiau nei 300 piligrimų iš Lietuvos, atvykusių ieškoti bendrystės, atsakymų į vidinius klausimus ir gyvo santykio su Dievu. Keletas merginų – Skaistė, Liucija, Austėja ir Jacinta pasidalijo patirtimis, kuo ypatinga buvo ši kelionė jų tikėjimo kelyje.
Kelionė, prasidėjusi nuo bendruomenės ir smalsumo
Dalyvių motyvai vykti į Taizé susitikimą buvo skirtingi, tačiau juos vienijo bendras troškimas – bendrystė ir gilesnis tikėjimo patyrimas. Jacintą labiausiai paskatino studentų bendruomenė ir noras parodyti draugams gyvą, šiuolaikišką, mitais neapipintą Bažnyčią. Skaistę į kelionę atvedė draugės paskatinimas ir ankstesnė teigiama Taizé patirtis – ji tikėjosi atsakymų į neraminančius klausimus ir didesnio pasitikėjimo Dievu. Liucijai buvo svarbus sesės pavyzdys ir asmeninis siekis dvasiškai augti, o Austėją paskatino meilė giesmėms ir troškimas rasti ramybę kasdienybės iššūkiuose.
Kasdienybės ritmas: malda, giesmės ir buvimas kartu
Dienos Paryžiuje turėjo aiškią, bet neperkrautą struktūrą. Rytais grupės dalis švęsdavo šventąsias Mišias, po kurių laukdavo bendri pusryčiai; kita grupės dalis pusryčiaudavo šeimose, kuriose buvo apsistoję šioje piligriminėje kelionėje, o paskui visi dalyvaudavo ekumeninėse ryto pamaldose. Dienomis vyko paskaitos, mažų grupelių susitikimai, pamaldos, buvo laikas tylai ir asmeniniams apmąstymams, o vakarai skirti bendroms Taizé maldoms, giesmėms įvairiomis kalbomis ir tylai, sutelkiančiai tūkstančius jaunų žmonių bažnyčiose bei arenoje.
Ypatingu patyrimu tapo ne tik formalios maldos, bet ir tikėjimo buvimas kasdienybėje – Rožinis autobuse, Šventosios Dvasios litanija laukiant eilėje, spontaniškas giedojimas Paryžiaus metro ar pietūs po atviru dangumi prie Eifelio bokšto. Būtent šie paprasti momentai leido pajusti piligrimystės esmę – būti kartu kelyje.
Kauno studentų grupės stiprybė - visur kartu
Kelionė į Paryžių tapo neatsiejama visos piligrimystės dalimi – ji prasidėjo antrąją Šv. Kalėdų dieną nuo pat šv. Mišių Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, o iškart po jų jaunimas sėdo į autobusus, pajudėjusius Poznanės link, kur buvo praleista pirmoji kelionės naktis. Ankstyvą rytą, vėl susitelkę maldai šv. Mišiose, piligrimai tęsė kelionę jau tiesiai į pagrindinį tikslą – Paryžių. Ilgos valandos autobusuose nebuvo tuščias laikas: čia skambėjo Taizé pamaldėlės, Rožinis, vyko atviri tikėjimo liudijimai. Kadangi grupė turi gražią tradiciją į šią kelionę kviesti ir netikinčių draugų, tokie pasidalijimai daugeliui tapo gyvu, autentišku tikėjimo liudijimu, pranokstančiu teorinius pasakojimus.
Ypatingu grupės bruožu tapo ir bendras keliavimo būdas – niekas nevaikščiojo po vieną. Mažiausiai judėta trise, tačiau dažniausiai – dešimties ar net dvidešimt penkių žmonių grupelėmis. Kitų šalių piligrimų kontekste tai išsiskyrė: daugelis jų keliavo individualiai ar poromis. Šis pasirinkimas tapo savotiška vidine disciplina ir didžiausia grupės palaima – buvo akivaizdu, kaip dalyviai dėl vieni kitų atsisakydavo asmeninių norų: blizgančių parduotuvių, viliojančių kepyklų ar su piligrimyste nesusijusių turistinių objektų. Taip kelionė tapo ne tik judėjimu erdvėje, bet ir sąmoningu bendrystės bei aukos mokymusi.
Stipriausi įspūdžiai: tyla, giesmės ir tarpusavio palaikymas
Paklaustos apie didžiausią įspūdį, visos dalyvės minėjo bendrą maldą. Jacintą sujaudino tūkstančių jaunų žmonių malda skirtingomis kalbomis ir besąlygiškas merginų tarpusavio palaikymas – net ir tuomet, kai viena iš jų patyrė traumą, bendruomenė natūraliai tapo pagalba ir atrama. Skaistei į atmintį labiausiai įsirėžė spontaniškas giedojimas metro, tapęs netikėta, bet labai gyva vienybės akimirka. Liuciją sužavėjo pamaldų metu arenoje tvyranti tyla ir tautų vakaras, atskleidęs krikščionybės įvairovę. Austėja patyrė gilią vidinę kelionę – per savo netobulumų atpažinimą ir Dievo žinią: „Nebijok, Aš pasirūpinsiu.“
Tikėjimas jaunimo gyvenime: atsakymai, bendrystė ir drąsa būti
Visos dalyvės sutaria, kad religija jauniems žmonėms išlieka svarbi. Tikėjimas tampa keliu, padedančiu augti, ieškoti prasmės, įveikti vienišumą ir patirti priėmimą. Jauni žmonės dažnai grįžta pas Dievą dėl bendruomenės jausmo, ramybės, įkvėpimo ir noro nebūti vieniems tikėjimo kelyje.
Taizé susitikimas ypač išryškino ekumeninį matmenį – skirtingų konfesijų jaunuoliai meldėsi kartu, ieškojo bendro pagrindo Kristuje ir mokėsi gerbti skirtumus. Nors skiriasi sakramentinė praktika, liturginis jautrumas ar požiūris į Bažnyčios instituciją, visus vienija autentiško tikėjimo ir prasmingos bendruomenės paieška.
Apgyvendinimas – nekasdienė patirtis: namai piligrimams ir dvasinė atrama
Apgyvendinimas parapijų šeimose tapo ne tik nakvynės vieta, bet ir erdve, kur jaunuoliai galėjo susipažinti su krikščionimis Prancūzijoje, o gyvenimas Opus Dei centruose suteikė galimybę kasdien švęsti Mišias, melstis prie tabernakulio ir dalytis kasdienybe su bendraminčiais, patirti Bažnyčią kaip atvirus, priimančius namus.
Lietuviškas kontekstas: tikėjimas tarp tradicijos ir ieškojimų
Dalyvių pasakojimai atskleidžia ir platesnį Bažnyčios Lietuvoje paveikslą – katalikybė išlieka svarbi tautinės tapatybės dalis, tačiau jaunosios kartos dažnai ieško gyvesnių, bendruomeniškesnių tikėjimo formų. Todėl tokie renginiai kaip Taizé naujametiniai susitikimai tampa erdve, kur jaunuoliai gali iš naujo atrasti priklausymo jausmą, sustiprinti draugystes ir savo pašaukimą.
Patirtis, kuri tęsiasi kasdienybėje
Iš Paryžiaus jaunuoliai grįžo ne tik su prisiminimais, bet ir vidiniais pokyčiais: stipresnėmis draugystėmis, įkvėpimu melstis, drąsa išgyventi tikėjimą paprasčiau ir atviriau. Kaip sako patys dalyviai, Taizé primena, kad vienybė, taika ir meilė prasideda nuo labai paprastų dalykų – buvimo kartu, klausymosi ir bendros maldos.
Jaunuoliui, kuris dar svarsto, ar verta vykti į Taizé, keliavusiųjų žinutė vienoda: važiuoti atvira širdimi. Net jei ne visi lūkesčiai išsipildo, ši patirtis vienaip ar kitaip paliečia ir dažnai duoda daugiau, nei buvo tikėtasi.
Jau numatyta 2026 / 2027 metų Taizé naujametinio susitikimo vieta. Jis vyks Lodzėje (Lenkija).
Jacinta Zakarauskaitė,
KTU akademinės sielovados koordinatorė
