Kęstučio Kėvalo žodis švenčiant Valstybės atkūrimo dieną (2026 02 16)
Nuotraukos – iš vaizdo transliacijos įrašo
Homilija pasakyta šv. Mišiose Kauno paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bazilikoje
Sandoros ženklas
Brangūs broliai ir seserys,
šiandien, kai mūsų Tėvynė švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Bažnyčios liturgija skaito Evangeliją pagal Morkų apie fariziejų ir Jėzaus ginčą. Šie žmonės, to meto elitas, reikalauja ženklo iš dangaus, kad Jėzus pateiktų įrodymą apie savo dievišką kilmę. Po tiek daug padarytų nuostabių ženklų, kurie aprašyti Evangelijoje, šį kartą Jėzus trumpai ištaria, jog „ženklo šiai giminei nebus duota“ (Mk, 8, 12).
Epochoje, kurioje gyveno Jėzus, buvo tikima, kad atėjus Mesijui įvyks stulbinančių dalykų. Tuo metu pasirodydavo netikrų mesijų. Jie viliodavo žmones sekti paskui juos žadėdami pribloškiančių ženklų, pavyzdžiui, perskirti Jordano vandenis pusiau ir padaryti per juos taką arba vienu žodžiu sugriauti miesto sienas. Būtent tokio ženklo reikalavo fariziejai. Jie troško išvysti kokį nors sukrečiantį įvykį, paneigiantį gamtos dėsnius. Jėzaus akimis, toks reikalavimas kilo ne iš troškimo pamatyti Dievo ranką, bet iš puikybės ir aklumo. Jėzui visas pasaulis buvo pilnas ženklų: javai lauke, raugas duonoje, padangių sparnuočiai ir gėlės kalvų šlaituose – visa tai kalba apie Kūrėją.
To meto fariziejų klausimas ir mums pažįstamas. Ir šiandien nemažai žmonių, nors ir matydami mus supančio pasaulio gamtą, virš mūsų esančių žvaigždynų tolius, pagaliau save pačius, nebūtinai tai priskiria Kūrėjo darbui. Neretai tai apibūdinama kaip „laimingu atsitiktinumu“ visatoje. Tarsi čia Dievo pėdsakų nebūtų. Ir vis dėlto Jėzaus žinia aiški – atpažinkite ženklus savo aplinkoje, įvykiuose ir pasaulyje, kuris yra Dievo veikimo atversta knyga.
Brangieji, mums, lietuviams, 1918 m. Vasario 16-oji yra konkretus Viešpaties veikimo ženklas mūsų tautos istorijoje. Iš to, kas įvyko tą dieną, o vėliau ir 1990 m. Kovo 11-ąją galime išvesti paraleles su Izraelio tautos Sandora su Dievu. Tai buvo sutartis ir vieni su kitais – mes laikysimės įstatymų ir nuostatų iš pagarbos savo Kūrėjui ir vieni kitiems, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo kūrinys. Žymus filosofas ir politologas Osas Guinnessas savo knygoje „Didžioji žmonijos laisvių chartija“ kalba, kad šis revoliucinis Sinajaus sandoros tikėjimas padėjo pagrindus tautų laisvei ir nepriklausomybei. Jis atskleidžia, kas yra laisvė tautos gyvenime.
Sinajaus Sandora buvo laisvas pasirinkimas. Kai ji buvo pasiūlyta, Išėjimo knyga mums pasakoja, jog tauta tris kartus atsiliepė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime“ (Iš 19, 8). Tai žmonių sutartis, tai žmogaus galios rinktis sugyventi kartu paklūstant vieni kitiems išraiška. Toks sutikimas grindžia pagrindinių laisvės apsaugų svarbą – religijos ir sąžinės laisvę, žodžio ir saviraiškos laisvę bei susirinkimų ir asociacijų laisvę. Tai buvo abipusiškai įpareigojančio pažado ir įsipareigojimo dalykas. Kaip Santuokos priesaikos žodžiai „pasižadu“, kaip izraeliečių „visa darysime“ ar JAV Konstitucijoje skambantys žodžiai „Mes, tauta,“ taip mūsų 1918 m. valstybės atkūrimo Akte skamba žodžiai: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, ... skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.“ Čia gimsta nauja tikrovė, naujas santykis, nauja atsakomybė. Sinajaus Sandora suformavo Izraelį, JAV Konstitucija suformavo Amerikos tautą kaip respubliką, mūsų Vasario 16-osios Aktas dovanojo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę.
Sinajaus Sandora, kaip sako Osas Guinnessas, buvo kiekvieno atsakomybės už kiekvieną klausimas. Sandora buvo ne tik susitarimas tarp Dievo ir Izraelio, bet ir tarp kiekvieno izraelito vieni su kitais. Tai ne vien sausas ir teisinis dalykas. Sinajaus Sandora buvo meilės, laisvės ir ištikimybės reikalas, apimantis kiekvieną. Ir mūsų Nepriklausomybės Aktas yra monumentalus laisvės, atsakomybės ir siekio kurti klestinčią visuomenę apsisprendimas. Jis ryškiai kontrastuoja su bet kokiu autoritarizmu, su šiuolaikinių socializmo, komunizmo bei totalitarizmo formų kolektyvizmu. Sandora, arba sutartis, yra grindžiama laisve – neatimamu asmens orumu ir lygybe, kylančiais iš to, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai žmonių bendruomeniškas apsisprendimas rinktis ir rinktis gerai. Tai priešinga daugelio šiuolaikinio Vakarų individualizmo ir savanaudiškumo sampratoms, nes sandora yra grindžiama atsakomybe – pareiga prisiimti savo pasirinkimų pasekmes ir pasiryžimu imtis atsakomybės už tai, kas peržengia asmeninius interesus. Čia gerbiama tiek individo „aš“, tiek bendruomenės „mes“.
Ši laisvė ir atsakomybė reikalauja tvirto apsisprendimo tautos bendram solidarumui ir būtinybei gyventi taip, kad būtų palaikomas bendrasis visuomenės gėris. Šia prasme sandoros laisvė yra ir asmeninis laimėjimas, ir kolektyvinis laimėjimas. Tai moralinis laimėjimas. Baudžiava ir vergija nereikalauja pastangų. Visuomenės, abejingos pilietiškumui ir laisvei, gali sau leisti, kad žmonės atsitrauktų nuo viešojo gyvenimo, taptų priklausomi nuo valdžios ir apskritai nusivylę politika. Sandoros laisvė, priešingai, reikalauja atsakomybės, iniciatyvos ir drąsaus kiekvieno piliečio įsitraukimo į bendruomenės bei tautos viešuosius reikalus.
Tokia laisvė yra neatimamos žmogaus asmens vertės išraiška. Ji reikalauja nuolatinių dvasinių ir moralinių žmogaus pastangų. Ji reikalauja žmogaus prigimties pažinimo. Pasak Jėzaus, „jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ji reikalauja žmogaus pastangų užmegzti ryšį su savo Kūrėju, mūsų laisvės Autoriumi. O tam labai svarbus žmogaus nusiteikimas išlaikyti kantrybę, viltį ir tikėjimą savo Viešpačiu, savo Tėvyne, savo šeima, net jei ištiktų dideli sunkumai. Jie taip pat turi savo prasmę Dievo plane. Šiandieną skaitytas Laiškas Jokūbui mums priminė: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jok 1, 2–4).
Tegul neišgąsdina mus šiandienos iššūkiai, tegul nebūgštauja mūsų širdys, tarsi Dievas būtų užmiršęs savo tautą. Juk Jis į pasaulį siuntė savo mylimą Sūnų!
Šiandien švęsdami mūsų Valstybės atkūrimo iškilmę pasiryžkime drąsiai kurti pasaulį, apie kurį svajojo mūsų protėviai ir kokį norime palikti ateinančiai kartai.
Tegul tikėjimas į Dievą, pagarba vieni kitiems ir sutarimas mus vėl naujai suvienija dirbti ir kovoti dėl mūsų Tėvynės laisvės!
„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“
+Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas metropolitas
