„Artėjant šv. Velykoms – naujos pradžios, atsiprašymo, pokyčių laikui, mes, nuteistieji, atliekantys bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime ir dalyvaujantys pakartotinai nusikaltusių asmenų programoje TOG skyriuje, kreipiamės į nusikaltimų aukas ir artimuosius, prašydami atleisti už padarytus nusikaltimus.
PRAŠYMAS ATLEISTI
Apimti Jėzaus Prisikėlimo džiaugsmo ir Jo suteikto Atpirkimo Malonės, mes išdrįstame tarti atsiprašymo žodį, nors tai nėra lengva. Atsiprašyti kažkodėl yra netgi sunku, bet, mūsų nuomone, būtina tiek mums tai ištarti, tiek Jums tai išgirsti.
Negalvokite, kad mes Jus, kuriuos nuskriaudėme, pamiršome ar džiūgaujame padarę skriaudų. Ne. Ta našta sunki, be galo sunki, mums. Ypač tada, kai ateina akimirkos tyloje ir vienumoje, - tuomet mes prisimename Jus ir tai, ką padarėme: apgavome, atėmėme, paniekinome, sumušėme, nužudėme, padarėme tiek fizinės, tiek dvasinės, tiek materialinės žalos.
Mes kasdieną gyvename su pasekmėmis: ir tai ne tik atimta laisvė, bet Jūsų pyktis, Jūsų žaizdos, kurias palikome mes, - visa tai temdo mūsų sielas.
Nėra nei vieno nuteistojo, kuris pamirštų tai, ką padarė, kuris pamirštų bent vieną žmogų, kurį nuskriaudė.
Patikėkite, mes negalime pajausti laimės, nes kiekviena padaryta skriauda duria mums patiems. Kad ir kaip bandytume save pateisinti (tik norėdami nesugriūti ir išgyventi būdami savimi), mūsų vidus pravirksta kaip mažų vaikų, nes nei vienas nenorėjome užaugti, būti blogais, nebenorime tokiais būti.
Tad atsiprašymas, tikimės, atgaivins Jus ir mus.
Taika žmonių širdyse yra tikras lobis, kurio mes anksčiau nesupratome. Neprašome suprasti mūsų gyvenimo aplinkybių ar priežasčių, paskatinusių mus nusikalsti (galbūt, jei vienas apie kitą žinotume viską, mes greičiau vieni kitiems atleistume), tiesiog prašome atleidimo.
Visų pirma, norime atsiprašyti savo nusikaltimų aukų, kurios nukentėjo fiziškai, dvasiškai, psichologiškai, materialiai.
Suprantame, kad mūsų atsiprašymas neatstos padarytos žalos ir nesugrąžins tų, kurių neteko artimieji dėl mūsų klaidų.Nesugrąžins patirtų nuostolių, gal net sugriautų gyvenimų. Mes nieko nebegalime sugrąžinti, ypač – atsukti laiko.
Jei galėtume, mes grąžintume Jums laiką iki nusikaltimo. Viską, ką mes galime dabar padaryti, tai nuolankiai žengti prie jūsų su meile ir atsiprašymu. Taip mes norime parodyti, kad gailimės to, ką padarėme.
Mes tikrai gailimės.
Sunku žinoti, kad Jums sukėlėme baimę, išgąsdinome, privertėme ištverti siaubo kupinas minutes, nulėmėme bemieges naktis, širdies virpulį, nerimą, skurdą... Mes supratome, kad mūsų veiksmai ir Jus įkalino neapykantoje, pyktyje, baimėje, neigiamose emocijose. Mums labai gaila, pagalvojus, kiek pasekmių Jums teko srėbti dėl mūsų įnešto purvo į Jūsų gyvenimus. Ir net gėda būtų pažvelgti jums į akis. Tačiau norime parodyti, kad mes galime pasikeisti ir būti kitokie, kad Jūsų kančia – galbūt mums yra Išgelbėjimas, nes, nors ir nukentėjote, bet kartu tapote mūsų mokytojais. Suvokę Jūsų patirtą kančią dėl mūsų veiksmų, mes su siaubu suvokiame savo menkumą ir prašome atleidimo malonės, nes nebenorime baisėtis savimi.
Kalėjimas – tai tik vieta, tačiau tikras pragaras yra viduje, kai suvoki, jog prasti sprendimai, blogi darbai gerokai pralenkė gėrį tavyje.
Mūsų klaidos palietė ne tik Jus, bet ir mūsų pačių artimuosius.
Tad norime atsiprašyti ir už artimiesiems padarytą žalą, sukeltą skausmą, nuolatinį laukimą, neištesėtus pažadus, pasikartojančius pasiteisinimus, melą, sudaužytas širdis, prarastas viltis ir tikėjimą; už tai, kad nematome, kaip auga mūsų vaikai, negalime būti šalia, o jų mamos paliktos vienos buitiniuose varguose.
Dėkojame artimiesiems, kurie išliko su mumis, kad nebuvome palikti, kad tvirtai tiesėte mums ranką, į kurią galėjome ir galime įsikibti stojantis ir kylant iš dugno.
Norime dar kartą pakartoti žodį ,,ATSIPRAŠAU“: atsiprašau Tavęs, kurį palietė mano nusikaltimas.
Mes girdime palinkėjimus visuomenėje mums kančios, palinkėjimus nebebūti, prasmegti, bet mes, kaip ir kiekvienas žmogus, nenorime pražūti.
Norime būti.
Norime būti visuomenės dalimi, nes atskirtis yra pragaras.
Norime išsigelbėti, o atsiprašymas ir Jūsų atleidimas – mums kelias būti išganytiems ir atsitiesti.“
