Kęstučio Kėvalo homilija Krizmos šv. Mišiose: Viešpaties malonė „šiandien“ (2026 04 02)
Nuotraukos – Donato Pranckevičiaus ir Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos
VIEŠPATIES MALONĖ „ŠIANDIEN“
Jūsų Ekscelencija apãštalinis nuncijau arkivyskupe Georgai, Jūsų eminencija Sigitai, ekscelencija Sauliau, brangūs broliai kunigai, brangūs diakonai, pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys, mylimi tikintieji,
šiemet Krizmos šventąsias Mišias švenčiame ypatingu metu. Liko tik kelios dienos iki Velykų, kurios mūsų tautai primena ypatingą įvykį, kai 1926 metų balandžio 4-ąją, Velykų dieną, lygiai prieš 100 metų, popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. 1922 metais išrinktas naujas Bažnyčios popiežius – Pijus XI (italas Achille Ratti) – po ketverių metų, 1926 metų Velykų proga paskelbęs „Lituanorum gente“, Apvaizdos valia iki tol buvo Lietuvai paskirtasis apaštãlinis vizitatorius. Jis 1920 metais lankėsi Kaune, susipažino su religine ir politine situacija. Tų metų šaltą sausio 30-osios sekmadienį sutikimo iškilmėse Kauno arkikatedroje kaip popiežiaus pasiuntinys pasidalijo šilta žinia: „Tas ryšys, kuris nuolat buvo tarp Apaštalų Sosto ir Lietuvos, ta meilė, kuri siejo ir glaudžiai tebesieja pamaldžiuosius Lietuvos žmones su Šventuoju Tėvu, didina mūsų šios dienos iškilmę. Šventasis Tėvas visuomet domėjosi Lietuva, jūsų vargus, nelaimes ir ašaras tiek prieš karą, tiek ir karo metu jisai žino, supranta ir vertina.“ Simboliška, kad ir dabar, šios iškilmės proga, su mumis drauge yra popiežiaus atstovas – apãštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas, mums gyvai primindamas Šventojo Sosto ir Lietuvos draugystę. Šia proga su dėkingumu Viešpačiui prisimename ir to meto apãštalinį administratorių Lietuvai, metropolinės Kauno arkivyskupijos ir keturių – Panevėžio, Telšių, Kaišiadorių, Vilkaviškio – vyskupijų įsteigimo projekto autorių, glaudžiai su Kaunu bei Kauno arkikatedra susijusį palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC (1871–1927). Tad šių metų Velykos Bažnyčiai Lietuvoje yra ypatingos. Tai Dievo Apvaizdos vedamų žmonių ir įvykių dõvanos, primenančios šimto metų kelionę mūsų Tėvynės ir Bažnyčios gyvenime.
Pranašo Izaijo žodžiai: „Viešpaties Dievo Dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane“ (Iz 61, 1) šiandien nuskamba mums naujai ne tik kaip asmeninis pašaukimas, bet ir kaip mūsų Bažnyčios Lietuvoje istorijos santrauka. Prieš šimtą metų ši žemė, ši tauta, ši Bažnyčia buvo tarsi iš naujo „patepta“ – sustiprinta savarankiškam gyvenimui, misijai ir parengta tikėjimo liudijimui. Tas įvykis nebuvo vien administrãcinis sprendimas. Tai buvo dvasinis momentas: Viešpats patikėjo Bažnyčiai Lietuvoje atsakomybę dar aiškiau skelbti Evangeliją savo žmonėms, būti vilties ženklu, saugoti tikėjimą. Tai misija, kuri buvo skirta ir džiaugsmingo Bažnyčios Lietuvoje augimo metui iki Antrojo pasaulinio karo, ir tam laikui, kai mūsų tautą ištiko Golgotos kryžius. Tačiau, nežiūrint okupacijos, tremčių, kalinimų ir kitų sovietmečio išbandymų, mūsų brolių ir seserų širdyse ruseno Velykų viltis. Drąsiai galime tarti, kad būtent šis tikėjimas mums dovanojo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės rytą. Todėl šiandien girdėti psalmės žodžiai mums taip artimi: „Viešpatie, amžinai giedosiu apie tavo gerumo malones.“ Net ir sunkiausiais laikotarpiais Dievo malonė veikė – tyliai, bet galingai. Broliai kunigai, vienuoliai, tikintieji, per Krikštą patepti ištikimybei Kristui, išlaikė viltį, net kai tai kainavo laisvę ir net gyvybę.
Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje primena: Viešpats „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6). Tai galiojo buvusiems prieš mus – ir galioja mums šiandien. Jubiliejus nėra vien tik žvilgsnis atgal į istoriją. Tai klausimas mums: ką reiškia būti pateptiems šiandienos Lietuvoje?
Tą kartą Nazareto šventykloje susirinkusiųjų nuostabai Jėzus tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Švento Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Šis „šiandien“ yra Dievo malonės sudabartinimas. Jis galingai veikia per Jėzaus Kristaus Asmenį – mokantį, gydantį ir save dovanojantį Viešpaties tarną. Tačiau šis „šiandien“ yra skirtas ir mums, šiandienos krikščionims, kurie Krikštu gavome naują egzistenciją. Pasak Naujojo Testamento, žmogus tampa nauju kūriniu Kristuje, Dievo įvaikiu, Bažnyčios nariu. Krikštas žmogui suteikia neišdildomą sakramentinį ženklą ir misiją sudabartinti Kristaus malonę, Jo veikimą ir buvimą mūsų tarpe. Šis „šiandien“ pašauktiems būti kunigais primena ypatingą dovaną būti alter Christus, („kitu Kristumi“), veikti Jo vardu šiandienos pasaulyje. Tai nuostabą keliantis Dievo pasitikėjimas žmogumi ir jam tenkanti užduotis. Kristaus valia ji patikima silpniems žmonėms, nes Jis taip norėjo veikti pasaulyje. Dievo malonės veikimo sudabartinimas „šiandien“ tampa kunigiškojo gyvenimo esminiu bruožu. Dievas veikia Jėzaus Asmenyje ir svarbiuose šimto metų įvykiuose – Jis veikia ir šiandien per savo pašauktuosius.
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Krizmos šv. Mišios dar kartą primena esminę tiesą: mes visi – kunigai ir pasauliečiai – esame pateptieji. Tai ne tik simbolis. Tai tikrovė, kuri yra mus perkeitusi. Patepimo aliejus Šventajame Rašte visada reiškia išskyrimą ir paskyrimą misijai. Tai ženklas, kad priklausome Dievui. Bet kartu tai reiškia ir atsakomybę – leisti, kad Dievo Dvasia veiktų per mus. Esame paženklinti Šventosios Dvasios būti Viešpaties kojomis, rankomis, o svarbiausia – Jo širdimi. Mes esame šiandienos Lietuvos apaštalai. Apaštalas nėra tik tas, kuris kažkada keliavo su Jėzumi Galilėjoje. Apaštalas yra tas, kuris šiandien neša Kristų kitam žmogui. Todėl kiekvienas iš mūsų esame pašauktas būti gyvu Evangelijos liudytoju. O kunigas pašauktas veikti ypatingu būdu – Kristaus vardu mokyti, gydyti, save dovanoti, būti tuo, kuris ne tik skelbia, bet ir leidžia per sakramentus Dievo malonei tapti rẽgimai.
Šiandien šventinami aliejai mums primena šiuos Dievo malonės ženklus. Katechumenų aliejus – stiprina silpną, ruošia kelią tikėjimui. Tai priminimas, kad mūsų misija yra lydėti žmogų, kuris dar tik ieško, tik artėja prie Dievo. Ligonių aliejus – gydo, ramina, stiprina kančioje. Tai priminimas, kad Bažnyčia nėra skirta tik stipriesiems. Ji yra vieta sužeistiesiems. Šventoji Krizma – tai patepimas šventumui. Ja patepamas naujai pakrikštytasis, sutvirtinamasis, kunigas, vyskupas. Tai ženklas, kad žmogus priklauso Kristui ir dalyvauja Jo misijoje. Tai priminimas, kad kiekvienas iš mūsų esame pašauktas nešti „džiaugsmo aliejų vietoj gedulo“. Šie aliejai nėra tik apeiginiai ženklai. Jie kalba apie tai, kuo mes turime būti: stiprinantys, gydantys, pasišvenčiantys.
Tačiau tam reikia įkvėpimo ir nuolatinio mus palaikančio šaltinio. Niekas negali duoti to, ko pats neturi. Šiandieną skubančio ir nerimastingo pasaulio sūkuriuose labai nelengva sustoti maldai, nutildyti triukšmą ir į tikrovę pažvelgti ne per antraščių formuluotes, bet Kristaus žvilgsniu. O tai įmanoma tik iš gilios bendrystės su Dievu. Popiežius Benediktas XVI, 2006 m. sakydamas Krizmos šv. Mišių homiliją, priminė, kad evangelistai pasakoja apie Jėzų. kuris ne kartą ištisai nakčiai pasitraukdavęs į „kalną“. „Tas „kalnas“ būtinas ir mums: tai vidinė aukštuma, į kurią turime užkopti, maldos kalnas. Tik taip plėtojasi draugystė. Tik taip galime nešti Kristų bei Jo Evangeliją žmonėms. Grynas veiklumas gali būti net herojiškas. Tačiau išorinė veikla galiausiai lieka bevaisė ir neveiksminga, jei ji neišplaukia iš gilios ir artimos bendrystės su Kristumi... Kunigas pirmiausia turi būti maldos vyras“ (popiežiaus Benedikto XVI 2006 m. Krizmos šv. Mišių homilija). Tai galioja kiekvienam krikščioniui, kiekvienam tikinčiam į Kristų.
O ar taip yra iš tiesų, galima pasitikrinti iš to, kaip mus sutikę žmonės pajunta viltį, padrąsinimą. Ar jie sutikdami mus bent truputį priartėja prie Dievo? Ar per mus jie gali patirti tą „džiaugsmo aliejų“, apie kurį kalba pranašas? Brangūs broliai kunigai, šiandien jūs vėl atnaujinsite Kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Tai širdies atnaujinimas. Tai kvietimas grįžti prie pirmosios meilės – prie to džiaugsmo, kuris mus uždegė pradžiojè. Tai priminimas, kad šiandien Viešpats mus vėl patepa nauja malone. Jis primena: jūs esate mano. Jūs esate siunčiami. Jūs esate reikalingi. Tad semkimės jėgų iš Jo žodžio, gyvenkime maldoje, neškime viltį ir būkime tie, per kuriuos šiandienos žmogus gali prisiliesti prie gyvojo Kristaus. Būkime žmonės, kurie leidžia Kristui būti matomam per mūsų gyvenimą. Būkime Dievo artumo ženklai.
Brangūs tikintieji, šiandien taip pat kviečiu jus melstis už savo kunigus ir už naujus pašaukimus. Kunigystė gyvuoja ir per šventimus, ir per Bažnyčios narių bendrystę. Kunigui reikia jūsų maldos, jūsų palaikymo, jūsų tikėjimo liudijimo. Meldžiu Viešpatį, kad jūsų gyvenime kasdien iš naujo pradžiugintų tas Jėzaus tartas: „Šiandien išsipildė ką tik girdėti Rašto žodžiai.“ Teguodžia Jis jus savo maloningu veikimu šiandien! Kai pavargstame, kai atrodo, kad mūsų pastangos bevaisės, kai susiduriame su abejingumu ar net priešiškumu – būtent tada turime grįžti prie šio „šiandien“. Kristus ir šiandien veikia. Jo malonė nėra išsekusi. Jo žodis nėra praradęs galios. Šiandienos pasaulis dažnai primena audros blaškomą jūrą. Nerimas, karai, susiskaldymas, vidinė tuštuma – visa tai yra bangos, kurios daužo žmogaus širdį. Ir tokiame pasaulyje Bažnyčia nėra pašaukta būti tik stebėtoja. Ji yra kviečiama būti kaip Kristus valtyje – tas, kuris neša ramybę, kuris taria: „Nebijokite!“
Mieli broliai ir seserys, jūs esate šios didelės šeimos – Bažnyčios dalis. Šimtas metų – tai jūsų senelių, tėvų ir jūsų pačių tikėjimo kelias. Per Krikštą ir Sutvirtinimą jūs taip pat esate patepti. Bažnyčios ateitis Lietuvoje priklauso ne tik nuo kunigų, bet ir nuo kiekvieno iš jūsų – nuo jūsų tikėjimo, jūsų liudijimo, jūsų drąsos gyventi pagal Evangeliją. Šiandien, laiminant šventuosius aliejus, matome ženklą, kad Dievas ir toliau veikia. Jis ir toliau patepa. Jis ir toliau stiprina mus.
Tad šio brangaus Jubiliejaus proga melskime:
Viešpatie, Tu, kuris prieš šimtą metų stiprinai savo Bažnyčią Lietuvoje, atnaujink ją ir šiandien! Suteik mums drąsos būti ištikimiems! Suteik mums džiaugsmo būti Tavo liudytojais! Suteik mums meilės, kuri pasiektų kiekvieną žmogų! Ir tegul mūsų gyvenimas, kaip ir psalmė, tampa viena giesme: „Viešpatie, amžinai giedosiu apie tavo gerumo malones.“
Amen.
