I advento sekmadienį Kaune paminėtas pal. Jurgio Matulaičio vyskupo šventimų 100-metis (2018 12 02)
Paskelbta: 2018-12-03 10:45:51

Nuotraukos – Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės ir Informacijos tarnybos

„Dėkojame Dievui už dangaus dovaną visai Lietuvai – palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kurio vyskupystės 100-metį šiandien švenčiame, tikime, kad jis užtaria mus danguje, ir meldžiamės, kad būtų paskelbtas šventuoju“, – sakė arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, sveikindamas I advento sekmadienį, gruodžio 2 d., susirinkusius Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Ir pats palaimintasis Jurgis savo relikvijomis ir dvasia, nauju ir aktualiu jo šventumo paliudijimu Mišiose ir konferencijoje tą sekmadienį tarsi sugrįžo į Kauną ir arkikatedrą, kur 1918 m. gruodžio 1 dieną iš Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus rankų priėmė vyskupo šventimus ir skyrimą vadovauti Vilniaus vyskupijai. Per šv. Mišias prie didžiojo altoriaus išstatytos 1-ojo laipsnio relikvijos dar kurį laiką bus arkikatedroje – jas galėsime lankyti prie šoninio Švč. Mergelės Marijos altoriaus, sykiu apžiūrėdami apie palaimintojo gyvenimą pasakojančius stendus.

Paminėjimo šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas Lionginas Virbalas, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Algirdas Jurevičius, Kunigų marijonų Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vyresnysis ir Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos klebonas kun. Andrius Šidlauskas MIC bei arkikatedroje tarnaujantys kunigai. Patarnavo diak. Darius Chmieliauskas. Giedojo vaikų choras – Bažnyčios ateitis, kuriai kelią savo gyvenimo auka nelengvai tiesė ir palaimintasis Jurgis.

Homiliją pasakęs kun. A. Šidlauskas MIC pasidalijo, kaip tėvą Jurgį skelbiant palaimintuoju relikvijų perkėlimo į altorių Marijampolės bazilikos koplyčioje aplinkybės netikėtai tapo gyvu liudijimu, jog palaimintasis ir šiandien gyvai veikia žmonių gyvenime. Perkėlimo akte, tarp komisijos narių dvasininkų, minimas medikas, turėjęs identifikuoti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikus, matydamas kaulų tuberkuliozės pažeistus kaulus, pirmąkart po 20 metų persižegnojo ir paliudijo: Dievas yra! Be Jo pagalbos t. Jurgis, dėl šios ligos visą gyvenimą kentęs skausmus, niekaip nebūtų nuveikęs tiek didžių darbų.

Paminėjęs J. Matulaitį kaip vyrų marijonų vienuolijos atkūrėją, kaip dviejų moterų vienuolijų – seserų vargdienių ir eucharistiečių – steigėją bei buvusį Vilniaus vyskupą,  kun. A. Šidlauskas sakė arkivyskupą Jurgį ypatingų sunkumų – patį pragarą – patyrus Kaune, kur piktasis iš pačių pamatų griovė Bažnyčią, kai pašlijo santykiai su Šventuoju Sostu, o tarp katalikų aktyviai veikė masonai.

„Verkiau kaip vaikas“, – citavo marijonų provincijolas tėvo Jurgio žodžius, šiam sugrįžus į Kauną. Tačiau čia sutikęs ir atsidavusių kunigų, pats atsidėjo sekinančiam darbui, bemiegėms naktims atkuriant ir sutvarkant Lietuvos ryšius su Šventuoju Sostu, rengiant bažnytinės provincijos steigimo projektą, Supratęs siekių kurti „tautinę Bažnyčią“ pragaištingumą, jis tikėjo, jog „piktojo padermę“ įmanu išnaikinti nieku kitu, kaip tik malda ir pasninku.

„Kad šiemet galėjome džiaugtis Šventojo Tėvo vizitu Lietuvoje, jausti vienybę su visa Katalikų Bažnyčia, turime padėkoti ir pal. Jurgiui Matulaičiui “, – sakė kun. A. Šidlauskas, pabrėždamas, jog ypač pradedant adventą nepamirštini jo veikimo būdai – malda ir pasninkas. Juos pasitelkdami padėtume Dievui veikti mūsų gyvenime, neišsigąsti sutinkamų sunkumų.

 Po šv. Mišių arkivyskupijos muziejuje paminėjimo dalyvius pasveikino konferenciją vedęs diak. D. Chmieliauskas, arkivyskupas L. Virbalas bei vyskupas R. Norvila. Pranešimus skaitė prof. Vytautas Ališauskas ir ses. Viktorija Plečkaitytė MVS, o Irenos Petraitienės parengta unikali vaizdo medžiaga dar labiau priartino istorinių įvykių prieš šimtmetį atmosferą.

Vilkaviškio vyskupas R. Norvila be kita, pasidžiaugė, jog per 17 jo tarnystės Vilkaviškio vyskupijoje metų pal. Jurgis jam tapo artimesnis. Jį žavi palaimintojo dvasinis ir žmogiškasis atkaklumas nuolat augti, stiprėti, nepasiduoti sunkioms aplinkybėms. Be to, atkreipė dėmesį į jo vyskupiškąjį šūkį – „Nugalėk blogį gerumu“, labai reikalingą mūsų kraštui. Vysk. R. Norvila pakvietė liudyti apie palaimintojo užtarimu patiriamas malones, kad greičiau priartintume jo paskelbimą šventuoju.

„Arkivyskupas Jurgis gerokai peržengė tą epochą, kurioje gyveno, ir jo patirtą vargą iš tiesų sukėlė konfliktas su savo epocha, kuri buvo išskirtinai sudėtinga“, – sakė prof. V. Ališauskas, kalbėdamas apie tuometes istorines aplinkybes ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Vienas iš priešiškumų, kilęs J. Matulaičio atžvilgiu, buvo susijęs su toliaregiška jo mintimi ir veiksmais naujai plėtoti Bažnyčios socialinį mokymą. Bažnyčia vangiai reagavo į pasikeitusį pasaulį ir iššūkius, kurie prasidėjo dar XIX a. viduryje formuojantis naujai tautų savivokai, sklindant jų laisvės idėjoms, kuriantis naujiems ūkiniams santykiams (tai, ką dabar vadintume laisvąja rinka), vystantis mokslui ir technologijoms ir dėl to mažėjant pagarbos ar net kylant paniekai religijos atžvilgiu. J. Matulaitis aiškiai nujautė, kaip reikia Bažnyčiai naujos pozicijos socialinio mokymo srityje, naujo įsipareigojimo vargstantiesiems, išnaudojamiesiems, tačiau susilaukė nepaprasto priešiškumo.

Pasak V. Ališausko, kylant naujajam nacionalizmui, tautiškumui tampant svarbiausia vertybe, buvusių imperijų vietoje kuriantis naujoms nepriklausomoms valstybėms, Bažnyčiai kilo pavojus tapti valstybės įrankiu. „Tautinių Bažnyčių“ kūrimo idėjos, kėlusios nerimą Šventajam Sostui, palietė ir Lietuvą. Visa dar paaštrino ypač kebli įtempta situacija dėl valdžios kuriamoje valstybėje. J. Matulaitis suprato, kad jei Bažnyčia nesugebės priimti tautinės įvairovės, liks nuošalyje, ir Lietuvoje gali prasidėti „tautinės Bažnyčios“ kūrimas, tačiau ir dėl šio supratimo jam teko daug nukentėti.

J. Matulaitis šioje situacijoje iškėlė dvasinę Bažnyčios misiją ir pats stengiasi jai tarnauti bei daryti visa, kas įmanoma. Jis pranoko mąstymą, jog kunigai turi įsipareigoti tautai, kažkurioms bendrijoms, todėl neįtiko niekam, o pats siekė įtikti tik Dievui. Būdamas Vilniaus vyskupas, aiškiai sakė, kad nori, jog visos tautos gautų religinį patarnavimą savo kalba, jaustųsi lygios. Prof. V. Ališauskas pabrėžė jo gebėjimą dirbti, kalbėtis, priimti sprendimus – J. Matulaitis tai darė su ypatingu delikatumu ir gebėjimu likti nešališkam. Supratęs, kad nebegalės sąžiningai atlikti įsipareigojimų, padaryti daugiau, nei iki tol, pasitraukė iš Vilniaus vyskupo pareigų, tačiau jose daug padarė – savo autoritetu, įtaka labai prisidėjo prie tautinės, pilietinės, religinės taikos išlaikymo Vilniuje.

Vargdienių seserų vienuolijos vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS pakvietė pažvelgti į tų pirmųjų 1918 m. gruodžio dienų įvykius – J. Matulaičio konsekraciją Kauno katedroje bei įžengimą į Vilniaus vyskupo sostą – tarsi iš vidaus, sekant J. Matulaičio mintimi ir išgyvenimais „Užrašuose“, ieškant atsakymų, kodėl per konsekraciją Kauno katedroje, pasak kan. Juozo Tumo-Vaižganto, jis atrodė toks vienišas, o prieš tai gavęs skyrimo Vilniaus vyskupu žinią savo dienoraštyje užrašė: „Gelbėkit mane nuo šitos nelaimės.“

Šiuos įvykius, pasak ses. V. Plečkaitytės, tėvas Jurgis išgyveno kaip Dievo žmogus. Dar iki šio paskyrimo, prieš dešimtmetį, jis jau buvo apsisprendęs sąmoningai priimti Evangelijos mokymą apie apmirusį grūdą, nešantį keleriopų vaisių, žiūrėti vien Dievo garbės ir Bažnyčios naudos, nepaisyti žmonių nuomonių. Ses. V. Plečkaitytė atkreipė dėmesį, jog troškęs atsidėti vien tik vienuoliniam gyvenimui, į Vilniaus vyskupo sostą J. Matulaitis žengė su šūkiu „Vince malum in bonum“ – „Nugalėk blogį gerumu“. Šio šūkio genezė – akistatoje su Kryžiaus slėpiniu, davusiu atsakymą, kaip priimti nelengvą, tuo metu nesuvoktą Dievo valią konkrečioje konsekracijos situacijoje ir visu gyvenimu.

Vargdienių seserų vyresnioji pabrėžė, jog tėvas Jurgis nebuvo susitelkęs į save, savo baimes. Rašė, jog nebijo vargo ir darbo, tik norėjęs kitur Bažnyčiai pasitarnauti, tačiau neatsisakantis, jei jo auka reikalinga. Savo pozicija ir pareiga eidamas į Vilniaus vyskupo sostą jis laikė tarnavimą Kristui ir visiems žmonėms, ypač paprastiems, Kristaus vienybės, meilės, broliškumo skelbimą.

Kaip tai pajėgė? Pasak ses. Viktorijos, iš tikrųjų reikėjo Dievo malonės, nes žmogiškai tai buvo neįmanoma. Per septynerius vyskupystės metus jis patyrė daug atviro priešiškumo, anoniminių laiškų, puldinėjimų spaudoje, užgaulių karikatūrų ir net grasinimų mirtimi, artimų bičiulių persekiojimų, skurdą ir netgi bado grėsmę. Nuostabu, jog tada, kai situacija buvo sunkiausia (ateinant į valdžią bolševikams), tėvui Jurgiui kyla naujas noras dar labiau garbinti Dievą ir ginti Bažnyčią. Jo šventumas, kaip minėta pranešime, – tai gelminis „taip“ Viešpačiui visose aplinkybėse.

Ses. Viktorija Plečkaitytė, kurios iniciatyva pal. Jurgio relikvijos pasiekė Kauną, kvietė ateiti melstis prie jų – su sunkiomis savo gyvenimo situacijomis, pašaukimo klausimais, bendravimo problemomis, atleidimo sunkumais, ligos kančia.

Turėjęs malonę neįsileisti pykčio į širdį ir pats daug kentėjęs – juk ir konsekracijos iškilmėse Kauno katedroje stovėjęs su be paliovos skaudamos kojos įtvaru – palaimintasis, pasak sesers vargdienės, kaip supratingas tėvas, kaip šventas žmogus, savo užtarimu ir pavyzdžiu gali dalyvauti mūsų gyvenime šiandien.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba 

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune