Nuotraukos – Irutės JARUŠEVIČIŪTĖS
Sausio 27-ąją, sekmadienį, ką tik atšventus Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventę, „Gyvųjų akmenų“ bendruomenė pakvietė į pirmąją šiemet Atsinaujinimo dieną, skirdami ją Jėzaus ir krikščionių tapatybei bei misijai. „Dėmesio – Jėzus – mes ir Jis“ – taip pavadinta Atsinaujinimo diena vyko tradicinėje vietoje – VDU Didžiojoje salėje, o į ją susirinko ne tik kauniečiai. Iš toliau atvyko ir vienas konferencijų vedėjų – Atsinaujinimo dienoje apsilankė ir dalijosi palangiškis, krikščionis publicistas, knygų autorius Tomas Viluckas.
„Jėzus istorijoje. Kas Jis yra?“
Į Viešpaties šlovinimą drauge su „Gyvaisiais akmenimis“ nuo pat pradžių įsijungę renginio dalyviai netrukus jau buvo pagauti pirmosios konferencijos „Jėzus istorijoje. Kas Jis yra?“ vedėjo, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano dr. Beno Ulevičiaus minčių.
„Žydams Jėzus buvo Mesijas, Dovydo sūnus, paveldėsiantis sostą, atkursiantis Dovydo karalystę“, – sakė dr. Benas, pastebėdamas, jog tuomet, kai Jėzaus apaštalai pradėjo skelbti apie Jį, izraelitai netardavo Jahvės vardo. Jie vadino Jį „Adonai“, „Viešpats“ (tik kartą per metus šventykloje būdavo ištariamas Jahvės vardas, ir izraelitai krisdavo veidu žemėn).
„Truputį detektyvo darbas pažinti Raštus, suprasti, kaip tie Raštai skambėjo Jėzaus laikų žmonėms, kaip jie girdėdavo apaštalus, kurie cituodavo tuos Raštus, pritaikydami Jėzaus asmeniui“, – sakė dr. B. Ulevičius, atkreipdamas dėmesį, kaip apaštalas Paulius atkartoja Izaijo raštus, sakydamas: „Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats! (Fil 2, 10–11)
Mums svarbu, kad Jėzus yra naujasis Dovydas, tačiau jei Jėzus nėra Dievas, tapęs žmogumi, Dievo Sūnus tikrąja to žodžio prasme, tai mes tebetūnome savo nuodėmėse ir nesame išgelbėti? Ar pats Jėzus sako, jog Jis yra Dievo Sūnus, ar galime pasitikėti Evangelijomis, liudytojų pasakojimais? Į šiuos klausimus atsakymų ieškota B. Ulevičiaus konferencijoje.
Kad Jėzus yra istorinis asmuo, pasak dr. Beno, šiandien mokslininkai neabejoja. Nuo pat pirmųjų amžių apie Jėzų ir krikščionis rašė istorikai, kurie patys nebuvo krikščionys, pvz., romėnai Tacitas, Svetonijus. Štai žydų istorikas Juozapas Flavijus Joną Krikštytoją vadina „geru žmogumi“, o Jėzų – „geru mokytoju“ ir „jį myli tie žmonės, kurie myli tiesą“.
„Tačiau pagrindinis Jėzaus liudytojas yra Evangelijos“, – sakė dr. Benas, kalbėdamas apie sinoptinių Evangelijų sutapimus, nors pasakojimai apima didžiulį įvykių regioną. Kita vertus, ar įmanoma buvo tais laikais prigaminti kopijų, tai yra organizuotai kažką suklastoti?
Išskirtinė yra Jono evangelija, aiškiai sakanti: Jėzus yra Dievo Sūnus. Tačiau tai randame ir sinoptinėse evangelijose. Pvz., Morkaus evangelijoje, pirmojoje, parašytoje tuomet, kai dar buvo gyvų Jėzaus liudytojų, rašoma apie Jėzų, einantį vandeniu ir drąsinantį mokinius: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite! (Mk 6, 50). Jėzaus teisme teisėjams nepavyko rasti prieš Jį kokių nors kliaučių. Praradę kantrybę, jie apkaltina Jėzų esant Dievo Sūnumi. Patikimi ir mokinių liudijimai – apaštalai per trejus metus su Jėzumi Jį gerai pažino ir norėjo apie Jį pasakoti.
Be šių ir kitų pavyzdžių, konferenciją dr. Benas Ulevičius baigė kvietimu duoti šansą Jėzui savo gyvenime. Tikėjimo kelionės pradžiai visiškai pakanka to svarbiausio žmonių, kurie matė Jėzų, liudijimo: Jis gyvas, Jis prisikėlęs! Kaip neprasilenkti savo gyvenime su Juo?
„Krikščionio tapatybė. Kas aš esu?“
Tomas Viluckas, pasveikinęs, jo žodžiais tariant, Dievo žmones, pirmojoje konferencijoje „Krikščionio tapatybė. Kas aš esu?“ atkreipė dėmesį, jog krikščioniui būtina kaskart naujai apmąstyti Jėzaus slėpinį ir savo santykį su Juo, antraip galima apsiprasti. Kaskart atsiverčiant Šventąjį Raštą, pagrindinis klausimas turėtų būti: „Kas, Jėzau, tu esi man?“
Ką reiškia būti krikščioniu? Pasak Tomo, esame pateptieji, „suvilgti Dievo malone“, nes Jėzus yra pateptasis. Apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Tačiau kaip Jėzus gyvena mumyse?
Tam buvo kviečiama žvelgti į Nukryžiuotojo Jėzaus slėpinį ir įsiklausyti į paskutinius Jėzaus žodžius nuo kryžiaus: „Trokštu.“ Į Jėzaus troškulį tik Tėvas galėjo atsakyti savo begaline meile. „Ar mūsų gyvenimas nėra begalinis troškulys?“ – klausė Tomas, sakydamas, jog troškulys skatina išsiveržti iš savęs pačių ir atsiverti Dievui. Troškimas yra geriau nei apsisprendimas. O mes trokštame meilės. „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“, – buvo sakoma apie pirmuosius krikščionis. Meilė reikalauja pranokti save, mylinti širdis tarsi prasiplečia. „Būti troškimų žmonėmis – tai turi būti mūsų, krikščionių, tapatybės dalis“, – sakė Tomas.
„Krikščionis pasaulyje. Kaip aš esu?“
„Krikščionis pasaulyje. Kaip aš esu?“ – taip pavadintoje antrojoje konferencijoje Tomas Viluckas atkreipė dėmesį, jog pasaulio sąvoka gali atrodyti painoka, ir kvietė žvelgti giliau. Pasaulis, kurio esmė yra santykiai, gali atrodyti dvejopai. Jis pozityvus, kai ryšiai tarp žmonių grindžiami teisingumu, pasitikėjimu. Tačiau neretai jie būna grįsti prievarta, galia, dominavimu, ir tokio pasaulio kunigaikštis yra melo tėvas.
Pasak Tomo, pasaulis yra Dievo norėtas, sukurtas ir mums dovanotas. Tad krikščionys negali nuo jo atsiriboti, būti „gražūs ir dvasingi“, ieškoti tik atgaivos oazių. Pasaulis nėra svetingas, atviras, jis netgi priešiškas, tačiau krikščionys jį turi suprasti kaip erdvę, kur gali reikštis malonė, gailestingumas. Šventoji Dvasia padeda rasti būdų, kaip pasaulį paversti žydinčiu sodu.
Tomas pakvietė įsimąstyti į Jėzaus misiją. Jėzus atėjo atkurti Dievo atvaizdo, sugrąžinti žmogui jo žmogiškumą. Jei norime, kad pasaulis būtų Dievo ir mūsų namai, turime būti žmonės, kurie priima prigimtinius dalykus, nepamiršta savo šaknų, turi tiesos troškimą, moka dalytis, myli gyvenimą. Krikščionys priima savo sužeistą žmogiškumą, savo trapume visiškai pasitiki Dievu, žvelgia į Jėzų, kuris buvo tobulai žmogiškas. Tomas pasidalijo, jog jam asmeniškai labiausiai imponuoja Jėzaus kilnumas, dosnumas, o labiausiai žavi Evangelijos pasakojimas apie raupsuotojo išgydymą, kai visų atstumtas ligonis meldžia išgydymo, o Jėzus dėl žmogaus sulaužo įstatymus.
„Ir mes turime peržengti ribas, kitaip veikti. Šventoji Dvasia yra šaltinis, perkeičiantis mūsų protus, pripildantis vaizduotę“, – sakė Tomas Viluckas, atkreipdamas dėmesį į Bažnyčią, kuri krikščioniui yra ne tik oazė. Tai erdvė, kur galime būti savimi, tai Tėvo ir mūsų namai, kur yra broliškumas, seseriškumas. Tomas kvietė melstis ir trokšti tokios Bažnyčios, kokią Jėzus myli kaip savo Sužadėtinę.
Ar priimame Jėzų kaip Gelbėtoją?
Atsinaujinimo dienos pabaigoje, po Užtarimo maldos su „Gyvųjų akmenų“ bendruomene, buvo švenčiama sekmadienio Eucharistija. Jai vadovavęs Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas atkreipė dėmesį, kaip popiežius Pranciškus apie Jėzaus meilę kalbėjo jaunimui Panamoje, Pasaulio jaunimo dienose. Turime priimti Jėzų kaip gyvą, veikiantį mūsų gyvenime – Jis su mumis, Jo Dvasia tarp mūsų!
Eucharistiją koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kunigai Andrius Končius, Nerijus Pipiras ir Algis Vaickūnas.
Homiliją pasakęs arkivyskupas Sigitas atkreipė dėmesį į Dievo žodį, šį sekmadienį kaip tik ir kviečiantį pasitikrinti santykį su Jėzumi. Ar priimame Jį kaip Gelbėtoją, Gerosios naujienos nešėją?
„Mes, tikintieji, dažnai elgiamės labai paviršutiniškai. Tikėjimu priimame Jėzų kaip Gelbėtoją, bet neleidžiame jam nušviesti visą mūsų gyvenimą. Juk Jėzus atėjo išvaduoti mūsų iš blogio tironijos, atėjo atverti akių, kad turėtume amžinybės perspektyvą“, – sakė arkivyskupas Sigitas.
Kita Atsinaujinimo diena Kaune vyks balandžio 7 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
