Algirdo JUREVIČIAUS homilija arkikatedroje Kovo 11-ąją
Brangūs broliai ir seserys,
Gavėnios meto kiekviena liturginė diena turi savo temą ir kviečia apmąstyti tai dienai skirtą Dievo žodžio ištrauką. Nuostabu tai, kad kasdieną artinamės prie Biblijos ir negalvojame apie tai, jog skaitysiu ir klausysiu šiandien tai, kas man patinka, bet ateiname su nusistatymu priimti tai, kaip Dievas į mus nori tą dieną prabilti.
Tad su atvira širdimi išgirskime, ką Viešpats mums byloja. O Dievo žodis šiandien mums yra reiklus ir aštrus: „Nevokite, nemeluokite, vienas kito neapgaudinėkite, kreivai neprisiekite, neišnaudokite savo artimo, teisme nesielkite neteisingai, nenešiokite širdyje neapykantos“ (plg. Kun 19, 1–18). Neskubėkime spręsti apie tai, kad šie Dievo žodžiai visai nepritaikyti šios dienos iškilmėms. Dievas yra tas, kuris nevynioja žodžių į vatą, bet yra tiesiakalbis, o tiesos sakymas dar niekam nepakenkė, nors ne visada teikia malonumą.
Viešpats šiandien, kaip geras gydytojas, atskleidžia mūsų laisvės sopulius: neteisingumą, nepagarbą žmogui, nesąžiningumą įvairaus lygio struktūrose. Jei negerbiamas žmogus, jei nesiskaitoma su žmogaus asmens ir gyvybės kilnumu, valstybei kyla didžiulė grėsmė.
O ką siūlo Kristus? Viešpats žino, kaip sunku atsigręžti į gyvenimo paribiuose atsidūrusį žmogų, todėl pagarbą silpniausiems visuomenės nariams susieja su tarnavimu pačiam Dievui. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Ar pavalgydinome išalkusį? Ar pagirdėme ištroškusį? Ar priglaudėme keliaujantį, ar aprengėme nuogą, ar aplankėme ligonį ar kalinį?
Mums labai norėtųsi veržtis į priekį palikus gyvenimo šalikelėse tuos, kurie nespėja su mumis. Štai Europos Sąjungoje kalbama apie dviejų greičių Europą – galingieji eis pirmyn ir greitu žingsniu, o kiti – vilksis iš paskos. Evangelijoje mes atpažįstame tokią situaciją palyginime apie gailestingąjį samarietį. Plėšikų užpultas žmogus gulėjo pakelėje leisgyvis. Pro jį praėjo kunigas, levitas, bet nesustojo ir nepadėjo, nes labai skubėjo į šventyklą aukų aukoti. Nelaimėliui pagelbėjo samarietis, kuris nebijojo susitrukdyti, neskaičiavo sugaišto laiko tam, kad padėtų į nelaimę patekusiam žmogui. Jis ištraukė žmogų iš paribio ir sugrąžino į gyvenimą.
Tuomet 1990 m. kovo 11 d. jautėmės labai vieningi ir dėl Lietuvos, dėl laisvės, dėl žmonių gerovės buvome pasiruošę didžiausiai aukai, kurios tik iš mūsų būtų pareikalauta. Neabejoju, kad ši nuostata ir šiandien yra išlikusi. Tačiau mūsų laisvė yra pernelyg sopulinga, todėl ne visi ja džiaugiasi. Nemažai žmonių liko laisvės kelio paribiuose ar yra įkalinti nepajėgumo gyventi laisvės sąlygomis. Kristus atėjo, kad mus išlaisvintų iš visų nelaisvės pančių.
Netrukus turėsime progą dalyvauti Lietuvos kūrime rinkdami Prezidentą, taip pat prisidėsime prie visos Europos gerovės rinkdami savo atstovus į Europos Parlamentą. Popiežius Pranciškus Vilniuje, susitikdamas su valdžios atstovais, patikino Lietuvos Prezidentę sakydamas: „Galite būti tikra, kad Katalikų Bažnyčia, kaip ir iki šiol, negailės pastangų ir visokeriopai prisidės, kad ši šalis galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu“ (kalba S. Daukanto aikštėje 2018 m. rugsėjo 22 d.). Popiežius čia aiškiai pasako, kad Bažnyčia nėra priešinga valstybei, ji palaikė ir palaikys visas geras iniciatyvas kuriant teisingesnį pasaulį.
Popiežius čia prabilo apie Lietuvos pašaukimą. O kaipgi mes, kaip tikintieji, tą pašaukimą įvykdysime, jei nedalyvausime rinkimuose ir nebalsuosime už krikščioniškosioms vertybėms atstovaujančius kandidatus? Juk mūsų misija, anot popiežiaus, – tapti bendrystės ir vilties tiltu.
Bendrystė kuriasi tuomet, kai turtingieji galvoja apie vargingumo panaikinimą, o valdantieji ieško būdų, kaip tarnauti visiems žmonėms, o ne interesų grupėms. Ieškokime tokių bendrystės žmonių, palaikykime juos rinkimuose, o kad Dievas duotų daugiau šviesos atskirti pelus nuo grūdų, dvasiškai išgyvenkime gavėnios laiką. Jei išgyvensime atsivertimo malonę, atsinaujins ir valstybė.
Visas mūsų pastangas dėl Tėvynės, dėl artimųjų ir galiausiai dėl savęs teapvainikuoja Viešpaties paraginimas iš pirmojo skaitinio: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2).
