Vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilija Krizmos Mišiose: „Labiau būkime Kristaus Kūnu – Bažnyčia“ (2019 04 18)
Paskelbta: 2019-04-18 14:21:19

Evangelijos žodis (Lk 4, 16–21) su didžiu veržlumu perteikia mums didžiausią Jėzaus Širdies troškimą: kad vargdieniai išgirstų gerą naujieną, kad belaisviai būtų išvaduoti, aklieji – praregėtų, prislėgtieji būtų išlaisvinti, o visiems būtų paskelbtas Viešpaties maloningumas. Panašu, kad šiame sakinyje telpa visas Jėzaus veiklos, kančios, mirties ir prisikėlimo tikslas – kad žmogus būtų Dievo bendradarbis, kad padėtų Viešpačiui gelbėti pražūtin riedantį pasaulį.

Paskelbęs šiuos žodžius ir užvėręs knygos ritinį, Jėzus pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Tas biblinis šiandien yra labai klastingas, nes jo neriboja nei laikas, nei erdvė. Tai, ką Jėzus pasakė tuomet Nazareto sinagogoje, lygiai taip pat galioja čia ir dabar, Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Tad mes klausiame: „Viešpatie, kur tai išsipildo? Per ką išsipildo?“ Čia ir randame atsakymą: tai vyksta Jėzaus įkurtoje Bažnyčioje ir išsipildo įvairiais būdais per kunigystę. Kai tariu žodį „kunigystė“, turiu mintyje pakrikštytuosius, tad ir jus, mieli pasauliečiai. Kunigystės sąvoka apima visuotinę kunigystę – visus pakrikštytuosius, taip pat ir Šventimų kunigystę – diakonus, kunigus ir vyskupus.

Mieli pasauliečiai, Kristaus kvietimas nešti gerąją naujieną, guosti, vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties gailestingumą galioja taip pat ir jums pagal suteiktą Viešpaties dovanos mastą. Jums patarnauja dvasininkai, įvairiais būdais veikiantys Kristaus vardu, ypač kartu švenčiant sakramentus.

Bažnyčia yra visuotinė, t. y. veikianti visame pasaulyje. Jei mes pažvelgsime į Visuotinę katalikų Bažnyčią, matysime, kad jai šis laikmetis yra nepaprastai sudėtingas. Nesinori sakyti, kad Bažnyčia yra puolama, bet verčiau norisi kalbėti apie tai, kad patys jos nariai savo nuodėmingumu davė akstiną ir suteikė progą Bažnyčią paniekinti.

Štai prieš savaitę popiežius emeritas Benediktas XVI paskelbė išsamų straipsnį apie Bažnyčios sunkumus. Popiežius pastebi, kad išstūmusi Dievą viešuomenė prarado orientyrus, nesugebėjo skirti gėrio nuo blogio, ir tai, kas doroviškai naikina žmogų, tapo tarsi savaime suprantama ir net priimtina. Gaila, bet ši nuostata buvo persimetusi ir į Bažnyčios narių veikimą, kuris daug žalos atnešė skaisčiajai Kristaus Sužadėtinei – Bažnyčiai.

Popiežius emeritas priminė garsaus praeities teologo Romano Guardini mintį, jog Bažnyčia visų pirma bunda ir gyvena žmonių širdyse. Bet žmonių širdyse ji gali būti ir numarinta. Kas iš to, kad stovi didingos katedros, bažnyčios, bet širdyse yra tuščia. Misijų kraštuose pastebimas atvirkštinis procesas: per misionierių skelbimą Bažnyčia užgimsta žmonių širdyse, sužadinamas tikėjimas. O kas toliau? Patys žmonės kartu su misionieriais stato Dievo namus – bažnyčias, kuria evangelizacines bei katechetines struktūras. Tačiau viso to pradžia – tikėjimo sužadinimas ir Bažnyčios pažadinimas širdyse.

Atrodo, jog mūsų krašte tokio požiūrio labai trūksta. Bet juk ir Kristus apie tai kalba, nes siųsdamas mokinius jis davė užduotį ne struktūras kurti ar bažnyčias statyti, bet Evangeliją skelbti. O bažnyčių pastatai ir struktūros – tai sėkmingo Evangelijos skelbimo vaisius.

Prieš keletą dienų stebėjome Paryžiaus katedros gaisrą. Šis įvykis paskatino susimąstyti apie Bažnyčią, kuri nesudega, – apie gyvąją Bažnyčią. Duok Dieve, kad Notre-Dame atstatymas sutaptų su krikščioniškojo tikėjimo atgimimu Europoje.

Neseniai teko dalyvauti teologų konferencijoje Vokietijoje. Bažnyčia Vokietijoje yra ypač nukentėjusi nuo įvairių skandalų, o informacinės priemonės, pasigavusios vieną ar kitą nedorą Bažnyčios tarnų veiksmą, formuoja neigiamą nuomonę apie ją. Vienas iš konferencijos pranešėjų, atsakingas savo vyskupijoje už pašaukimų sielovadą, pilnas nuostabos sako, kad tokiame Bažnyčiai priešiškame kontekste ateina jaunuoliai ir pareiškia norą tapti kunigais, ateina šeimų tėvai, kurie nori pradėti ruoštis nuolatinio diakono tarnystei. O gal čia išsipildo popiežiaus Pranciškaus noras, kurį jis išreiškė pačioje savo pontifikato pradžioje: „Man mielesnė gatvėse nubrozdinta, sužeista ir išpurvinta [Bažnyčia] nei užsisklendimo ir patogaus įsikibimo į saugumą susargdinta Bažnyčia. Nenoriu Bažnyčios, kuriai rūpi būti dėmesio centre ir kuri galiausiai pakliūva į įkyrių minčių ir nesutarimų tinklą“ (Evangelii gaudium 49)?

Tikrasis pašaukimas yra ne tai, kad ateiti į Viešpaties vynuogyną tuomet, kai Bažnyčia maudosi savo šlovės spinduliuose, bet kur kas labiau pagalbos Bažnyčiai reikia tada, kai ji draskoma prieštaravimų ir nuodėmingumo. Didžiulis džiaugsmas ir viltis, kad žmonių širdyse Kristaus Bažnyčia gyvena, todėl nuolat atsiranda tų, kurie nori jai įsipareigoti ir tarnauti. Didžiausių sunkumų akimirkomis Dievas siųsdavo šventųjų, kurie atnaujindavo Bažnyčią. Manau, jog šis laikmetis yra būtent toks, – tai šventųjų laikmetis.

Brangūs kunigai ir diakonai,
būkite jūs tais šventaisiais, kad per jūsų tarnystę Bažnyčia taptų tiesos šulu ir atrama pasimetusiam pasauliui. Būkite tikri Kristaus liudytojai ir geri jo malonės laidininkai pasaulyje! Venkite patys bet kokios progos nusidėti ir taip papiktinti mažutėlius. Neduokite akstino, nesudarykite progos tam, kad būtų suteršta Kristaus Sužadėtinė – Bažnyčia. Kristus pašaukė mus ne nusidėjimui, bet šventėjimui. O priemonių tam tikrai turime.

Štai šv. Augustinas, žvelgdamas į Eucharistiją kaip Kristaus Kūną ir matydamas Bažnyčią – taip pat Kristaus Kūną, sakė: kadangi esate Kristaus Kūno nariai, jūsų slėpinys – Eucharistija guli ant Viešpaties altoriaus. Jūs priimate slėpinį. Kai girdite žodžius „Kristaus Kūnas“ atsakote „Amen“. Priimdami Kristaus Kūną – Eucharistiją, labiau būkite Kristaus Kūnu – Bažnyčia (plg. Augustinas, Sermo 272). Labiau būkime Kristaus Kūnu, per kančią, Kryžiaus keliu, keliaujančiu į Prisikėlimą.

Kasdieną aukojame šv. Mišias, kuriose glaudžiausiu būdu patvirtiname savo norą būti Kristaus Kūnu – Bažnyčia. Tačiau šio lobio nepasilaikome sau, bet, nors ir trapiuose induose, nešame jį kitiems teikdami sakramentus, lankydami ligonius, mokydami tikėjimo kelio vaikus ir jaunimą.

Šiandien šventinami aliejai – katechumenų, ligonių bei Krizmos aliejus. Graži šio pašventinimo simbolika, nes aliejus simbolizuoja sklindančią malonę. Žinome, kad kai aliejaus lašas nukrenta ant popieriaus lapo, jis vis plečiasi. Čia irgi taip nutinka – vyskupas pašventina aliejus, kuriuos kunigai išsiveža į savo parapijas, ir šis plitimas tai tarsi Dievo malonės pliūpsnis per Velykas į visus žemės pakraščius.

Didysis ketvirtadienis – tai brangi atsinaujinimo diena kunigams, bendrystės su vyskupu ir dvasinės brolystės su kitais kunigais išgyvenimas, kartu ir pasirengimas didžiosioms šventėms.

Mieli kunigai,
dėkoju, kad vienybėje su savo ganytoju nuoširdžiai tarnaujate įvairiose Kauno arkivyskupijos parapijose bei kitose sielovados srityse. Jūs darote viską, kad Dievo Bažnyčia būtų įkurdinta žmonių širdyse. Dėkoju jums už tai.

Brangūs tikintieji,
dėkoju, kad meldžiatės už kunigus. Mes, dvasininkai, sieksime atsilyginti Jums nuoširdžiu tarnavimu Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje – džiugiai skelbsime Kristaus Evangeliją.

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune