Diakono Dariaus CHMIELIAUSKO homilija Paskutinės vakarienės Mišiose: „Jėzus ir vėl nustebina!“ (2019 04 18)
Paskelbta: 2019-04-18 22:48:28

Mylimieji – broliai seserys, tėvai ganytojai,

argi Jėzus nestebina mūsų nuolat!? Ir dabar, Didįjį ketvirtadienį. Homiliją sako diakonas?! Taip, tai labai diakoniška liturgija, gal net labiausiai. Iš ryto šventėme Kunigystės įsteigimą ir sveikinome kunigus. Vis galvojau – o kada Bažnyčia švenčia diakonystę? Tikrai dabar! Todėl ačiū tėvui vyskupui Algirdui – tokiam diakoniškam, kuris ne tik savo disertaciją, bet ir gyvenimą rašo labai diakoniškai: toks ir jo herbas bei šūkis, ir dalmatika po arnotu per vyskupo konsekraciją! Tad jis pakvietė pasakyti šią homiliją.

Diakonija – šių dienų Bažnyčiai, ir popiežius tai primena savo ir laikysena visų mažųjų, silpnųjų atžvilgiu, ir savo vardu – mat Pranciškus irgi buvo diakonas. Ir šis popiežius labai diakoniškas. Ir žmonių mylimas turbūt būtent už tai. Nes išties, diakonas – tai ne kas kitas, kaip Kristaus-tarno ženklas Bažnyčioje; o tarnaujantis Kristus labiausiai atsiskleidžia čia, per Paskutinę vakarienę. Žinoma, ir anksčiau Jis nuolat lenkėsi prie žmonių, prie mažiausiųjų ir jiems tarnavo visokiais būdais. Bet šiandien tai labai aiškiai pabrėžė – per patį svarbiausią savo gyvenimo vakarą, atsisveikinimo, testamentinę vakarienę. Mes ją puikiai žinome kaip Eucharistijos, Mišių įsteigimo įvykį...

Bet, pasirodo, tai ne tik Duonos laužymas ir Taurės dalijimas – čia įvyksta kažkas ne mažiau svarbu nei Duonos laužymas... Ir tai kažkas labai sukrečiančio. Jėzus vėl labai nustebina savo mokinius... ir mus. Taip nustebina, kad jie gal net ir po to ilgai negalėjo apie tai kalbėti?!

Kančios istoriją visi evangelistai labai išsamiai aprašo – tai neproporcingai didelė visų Evangelijų dalis – vadinasi, tai ypač svarbu; bet tik Jonas vienintelis kalba apie šį aktą – Kojų plovimą... Sakytum, jei būtų tarp apaštalų, evangelistų, krikščionių ar apskritai Bažnyčioje demokratija, tai trys prieš vieną – šis epizodas būtų nubalsuotas į užmarštį?! Jonas, matydamas tai, ką parašė kiti, nebekartoja to vakaro kitų įvykių, o vienintelis aprašo Kojų plovimą. Galiausiai net ne patys apaštalai ir evangelistai, bet Motina Bažnyčia nusprendžia, kad švenčiant Didįjį ketvirtadienį, Eucharistijos įsteigimą liturgijoje pateikiamas vienas vienintelis Evangelijos skaitinio pasirinkimas – tik šis Kojų plovimas.

Kodėl? Juk galėtų paimti kitus, kur evangelistai akivaizdžiai atpasakoja Paskutinės vakarienės įvykius! Ar tai ne todėl, kad ir šis įvykis yra esmiškai ir neatsiejamai susijęs su Eucharistijos įsteigimu ir šventimu?! Jėzui tai ypač svarbu. Jis taria labai stiprius žodžius – kaip ir apie Duonos laužymą: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Ir truputį vėliau: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi.“ Ar mes norime būti palaiminti?! O juk turėtume – kviečia ir popiežius Pranciškus.

Atrodo, kad Jėzus čia labai rimtai ir kur kas labiau nei tik simbolišką aktą atlieka – juk ir duonos ir vyno dalijimą kai kurie buvo gundomi suprasti tik kaip simbolinį aktą. Tačiau Bažnyčia suprato, kad tai daugiau nei simbolis, kad čia – labai konkreti realybė! Su Duona ir Vynu – Kristaus Kūnu ir Krauju mums, katalikams, kaip ir viskas aišku, jau lyg ir nereikia mūsų įtikinėti. Mes tikime ir beveik nepajudinamai žinome, kokia realybė už to slypi – pats Jėzus Kristus! Ir dėl to vertai šitaip pagarbiai elgiamės su Mišiomis, Eucharistine Duona.

Bet ar tikrai išgirstame antrąją Paskutinės vakarienės Jėzaus mokymo, Jo testamentinio nurodymo, dalį? Kojų plovimas. Kodėl jis toks šokiruojantis buvo apaštalams? Tiesą sakant, toks išlieka ir mums... Nepaisant to, kad Jėzus akivaizdžiai labai rimtai, sakytum, prikišamai, net apokaliptiškai, didingai pasakoja mums apie tai Jono lūpomis ar plunksna: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo jo valanda...“, Jis kalba tokius žodžius ir daro tokius keistus gestus: „...pakyla, nuo stalo nusivelka viršutinius drabužius...“

Ką galvojo apaštalai? Ką mes pagalvotume, kaip elgtumės, jeigu Jėzus ateitų pas mus ir imtų panašiai elgtis – plauti indus, siurbti kambarius ar net – o, siaube! – imtų tvarkyti tualetą! Ar, pvz., popiežius atvyktų pas mus ir imtų šitaip! O čia – Jėzus?! Ir tai Jis nori neatsiejamai susieti su Eucharistija – savo Kūnu ir Krauju, paliekamais savo bičiuliams stiprinti, savo buvimą garantuoti jų tarpe iki paskutinės dienos šioje žemėje.

Tad ką reiškia šis Jėzaus gestas? Prisipažinsiu, man jį suprasti padėjo Jean Vanier ir jo įkurtos bendruomenės su įgimtą proto negalią turinčiais žmonėmis – tai Tikėjimas ir Šviesa bei Arka. Neskaičiavau, kiek kartų tai atlikome per kone 25-erius mano draugystės su šiuo šventu vyru ir šia bendruomene metus. Mes tai išgyvenome daugybę kartų... sakyčiau net iki tiek, kad kartais ir tai gali tapti rutina – kaip ir su Mišiomis, tai taip pat pavojinga! Bet čia sunkiau, o ypač – jeigu tai daroma ir po liturgijos, kasdien – kaip ir Jėzus to norėjo – kad būtume Eucharistijos žmonėmis, kad dėkotume Dievui už Jo dovanas, kad dalintume save kitiems, kad per tai kiti pažintų Jo meilę, kad šis kojų plovimas tęstųsi mūsų kasdienybėje.

Kūnas, švelnumas, asmeniškas prisilietimas – tai didysis Jėzaus apsireiškimas! Žodis, tapęs Kūnu, mus moko, kad mūsų žodžiai taptų kūnu – prisilietimu, švelnumu, kurio neįmanoma sumeluoti! Tai ypač akivaizdu ką nors maudant, prausiant... pvz., mažus vaikus ar senus, ligotus žmones... Mūsų rankos – tampa komunijos, bendrystės laidu! Taip, nes juk mūsų Kūnas – Šventosios Dvasios šventovė!!!

Tai itin asmeniška – prausimasis yra labai asmeniškas laikas su vaikais (nuolatinio diakono šventimus priėmęs diak. Darius yra penkių vaikų tėvas – red. past.)! Jėzus atsisveikina su kiekvienu iš mokinių asmeniškai – kitaip neįmanoma... Taip pat ir su Judu...

Petras – kaip ir mes – supranta hierarchiją ir reaguoja kaip mes... Suprantama, kad tarnaujama aukštesniam. Jėzus kardinaliai apverčia hierarchinę piramidę – mylinti tarnystė – štai kas yra tikrojo autoriteto pradžia ir tikslas! Jėzaus atsakymas Petrui (ir mums) labai stiprus: neturėsi dalies su manimi – nebūsi bendrystėje, Komunijoje su manimi!
Jėzus to neliepia pirmiausiai mokiniams tai daryti – Jis pats pradeda! Tik tas, kuriam nuplautos kojos, kuris patyrė nesuvokiamą malonę, gali plauti kojas – gali būti tikrai gailestingas. Jėzus nori, kad mūsų autoritetas būtų išgyvenamas tik meilėje! Štai kokia lyderystė pagal Jėzų turėtų būti Bažnyčioje, kurią Jis mato kaip... KŪNĄ! – taigi, trapų, kartais nešvarų, kurį reikia liesti, prausti su meile! Ir tai labai konkretu, nes Jėzus aiškiai parodo, kad tai daryti turite su silpniausiais savo Bažnyčios nariais. Tai ir popiežius Pranciškus mums priminė čia pat Santakoje: „Ką pastatysime į centrą? Net ir švęsdami 100-metį!“ Jis sako: „Dievo žodis, Eucharistija ir mažutėliai!“ Nei vieno iš jų nesumenkina!

Dar ir popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est sakė, kad neįmanoma vertai dalyvauti Eucharistijoje, jei Mišių stalas nesitęsia tarnystės stalu, bendryste su vargšais! O tie „vargšai“ gali būti bet kas – esantys arti, greta ir reikalingi mūsų pagarbos, dėmesio, pagalbos, kad ir menkiausios.

„Būsite palaiminti taip elgdamiesi!“ – t. y. būsite šventi! Ar norime?!?

Bandykime išgirsti tą antrąją Paskutinės vakarienės pamoką, kuri yra neatsiejama nuo pirmosios. Gal tiems, kas negali dalyvauti Mišiose, nunešti Komuniją ar bent pranešti savo klebonui... ar bet kokį kitą meilės darbą atlikti. Tai būtų tikroji adoracija!

Jei šioje liturgijoje nėra kojų plovimo, dar nereiškia, kad jo negali būti mūsų tarpe – pabandykime namuose, savo aplinkoje!..

Išgirskime Jėzų, ypač šįvakar, šiąnakt – adoracijoje, įsiklausykime, įsiskaitykime į Jo žodžius.

Meilės Duona – Jėzaus Kūnas – tetampa mūsų mylinčiomis rankomis! Ką galiu dėl to padaryti?!

 

Ganytojo žodis

Didžiulis džiaugsmas ir viltis, kad žmonių širdyse Kristaus Bažnyčia gyvena, todėl nuolat atsiranda tų, kurie nori jai įsipareigoti ir tarnauti. Didžiausių sunkumų akimirkomis Dievas siųsdavo šventųjų, kurie atnaujindavo Bažnyčią. Šis laikmetis yra būtent toks – tai šventųjų laikmetis.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS 2019 04 17 d. homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune